Tikroji tragedija ekrane, priverčianti permąstyti savo atsineštas į filmą problemas. Itin gražus filmas, spalvingas akims ir ausims, realistiškas, persmelkiantis skausmu, naivumu, bet ir parodantis grožį slypintį tame skausme ar neviltyje.
Išties puikus filmas, išvengiantis su vaizduojamomis aplinkybėmis susijusių banalumų. Prie amą atimančios scenografijos ir siužeto prisideda ir pribloškiantis faktas, jog dauguma aktorių — neprofesionalai, nors jų vaidyba galėtų varžytis su Holivudo ,,Oskarininkų”. Smagu matyti tokią įvairovę projektuojamą ant Lietuvos ekranų.
Puikus filmas, tikrai paliko įspūdį ir bus prisimintas ilgai. Gražūs ir realūs vaizdai, įtemptas siužetas, niūri tikrovė. Labai patiko aktoriai ir jų vaidyba, bei pažinsti su Afrikos kultūra ir realiomis.
Nuostabus filmas. Kiek daug žmogus gali patirti, siekdamas tikslo. Žavi filmai apie skirtingas pasalio kultūras, tradicijas, "nepatogias" temas bei žmones, kurie taip pat turi taurias vertybes.
Nuostabi viltinga juosta. Apie drąsą, narsą, ryžtą, žmogiškumą, svajones, draugystę, šeimą... Nebuvo "patogus" žiūrėti, bet sužadino daug jausmų, pakuteno paširdžius, akimirkom graudino- akimirkom kėlė šypseną. Megavausi vaidyba, originalo kalba, buities koloritu, magiškojo realizmo intarpais... Stiprus, liks ilgam. Negaliu skirti 5⭐️ vien dėl to, kad mačiau ir INTERESŲ ZONĄ.
Dar niekad taip nenorėjau, kad filmas greičiau baigtųsi dėl… nenusakomos įtampos ir kažkokio neapibūdinamo kaltės jausmo. Vertinimas dvejopas - viena vertus, kiek mažai mes žinome apie tuos, kurie kažkur toli gyvena, svajoja, rizikuoja, antra vertus kyla klausimas - ar verta rizikuojant savo gyvybe idealo vardan trenktis iš savo šalies, kur tave saugo šeima, artimųjų meilė, gilios tradicijos?
Eidama į šį filmą šiek tiek abejojau, bet dabar galiu drąsiai rekomenduoti. Tikrai geras, stiprus, talengingai surežisuotas bei nufilmuotas. Kupinas aštrių emocijų, nuostabių vaizdų ir daug erdvės pamąstymams.
Kad ir kokios bebūtų aplinkybės, svarbiausia išlikti žmogumi. Iš naudoti kiekvieną akimirką, kiekvieną galimybę savo tikslui, laisvei pasiekti. Filmas "paliečiantis".
Filmas tikrai vertas šių metų asmeninės TOP nominacijos. Kalbant apie pabėgėlių temą dažnas nesusimąsto apie kelią, kurį žmogus nuėjo. Filmas graudino nuo pradžios iki pabaigos, pabaigoje apėmė labai abivalentiški jausmai džiaugsmas ir begalinis liūdesys. Toks kinas tikrai palieka kažką po savęs ir skatina vertinti gyvenimo dovanojamus privalumus.
Kol kas šis filmas paliko vieną didžiausių įspūdžių. Dviejų jaunuolių ilga kelionė į išsvajotą Italiją. Ten plos mums visa Europa... Ten daug geriau negu pas mus... Su ta mintimi jie išvyko iš savo namų. O realybė visai kitokia. Ji žiauri, klastinga, sunki, nuvilianti. Tačiau jei esi stiprus - gali pasiekti daug. Svarbu turėti svajonę ir labai labai norėti ją pasiekti. Filmas labai įtraukiantis. Priverčia susimastyti, kokia stipri motyvacija siunčia tave pirmyn. Ir koks saldus jausmas pasiekus savo tikslą.
Mums labai patiko. Vienas geriausių filmų. Nepaleido dar ilgai, vis mintys grįžta. Nedvejokite, šimtu proc. filmas vertas žiūrovų. Dar mielai kartočiau žiūrėjimą.
Labai teisingai pasisakė vienas mano draugas, po paties seanso: tai filmas, kurį reikėtų privalomai pamatyti kiekvienam. Išgirdę žodį ,,pabėgėliai" natūraliai įsivaizduojame tam tikro siužeto filmą su tam tikru moralu, bet Io Capitano atvejui šitie standartai - negalioja. Atrodo, kad kartu su pagrindiniais herojais keliavau ir aš; kartu jaučiau tas nebūtinai malonias ir šviesias emocijas, kurias jaučia pabėgėlis, savotiškai - žmogus be vietos, kuris priverstinai yra išstumiamas į nežinia ir privalo savo šaknis išsikasti ir bandyti joms leisti prigyti svetur. Jautri ir įtraukianti istorija. Vienareikšmiškai vienas iš asmeninių TOP'ų šių metų festivalyje.
Labai gražus filmas, balansuojantis ant tos ribos, kad jau tuoj tuoj skaudės. Skauda, tačiau ši - emociškai gana sunki istorija yra parodyta su lengvumu, vedanti į viltį. Ir visgi kokią kelionę tenka nueiti, nuplaukti, nudreifuoti idant svajonės dėlei atsidurtumei prie Europos krantų.
Vis dar ginčijuosi su savimi, ar čia labai geras filmas, ar ... – kaip kūrinys, jis tikrai puikus, painus, margaspalvis, toks tarp „Šantaramo“ ir neseniai KP rodytos „Karalių nakties“, beeeet. Kiek šiandieninėje pertemptoje situacijoje italas režisierius elgiasi korektiškai kurdamas filmą apie pusbrolių kelionę į Europą laimės ieškoti per visą Afriką, man jau yra sudėtinga vertinti. Tampa nebeaišku, ką apie mane sako tai, kad gėriuosi kinematografija, kuri yra persmelkta skausmo ir nevilties. Dar įdomu, kad IO CAPITANO kastingo režisierius Henri-Didier Njikam (beje, atsakančiai padirbėjęs) taip ir negavo vizos ir negalėjo atvykti į premjerą Venecijoje. Tai va – pažiūrėkite, turėsime, ką aptarti.
Labai pritariu nuomonei. Kaip filmas tikrai puikus: aktoriai, vaizdai, emocija. Bet ji tendencinga. Jaunuoliai bėga ne nuo persekiojimo ar nepakeliamo gyvenimo - jie keliauja į turtingą šalį ieškoti lengvesnio gyvenimo. Ir visi tokie geri, tokie gražūs, tokie empatiški, tokių blogų kitoje barikadų pusėje esančių fone. Juolab, visi žinom, kad taip nėra. Tu gerų ir empatiškų vienetai (gal kaip ir Vet kokioje visuomenėje). Nemėgstu, kai filmas ar spektaklis primygtinai verčia galvoti taip, kaip sumanyta, kai nuomonė įdedama jau sukramtyta ir dar pastumiama pirštu, kad tikrai nurytum.
Filmas labai įtraukiantis. Priverčia susimastyti, kokia stipri motyvacija siunčia tave pirmyn. Ir koks saldus jausmas pasiekus savo tikslą.