Lėtas filmas kuris išnešė kažkur toli ir sustojo ties vertybių klausimais. Buvo labai gerai akims ir sielai tiek gamtos, vaizdų ir muzikos prasme. Stiprus ryšys tarp gamtos ir žmogaus.
Dar vienas tobulas azijietiškos kinematografijos pavyzdys. Gamta, filmavimo menas, mažai tuščiažodžiavimo ir laiks nuo laiko vis praslįstanti išmintis. Hipnotizuojantis ir išvalantis pašalines mintis.
Patiko, kad filmo pradžia tarsi paruošia žiūrovą filmui: leidžia pereiti nuo kasdienybės maratono iki lengvumo ir atvirumo ryšiui su gamta. Pats filmas labai lėtas, bet įspūdingai gražus.
Tai filmas apie žmogaus santykį su gamta, su kitais žmonėmis ir su pačiu savimi. Estetiškas, labai paveiki muzika, lėtas tempas ir...netikėta pabaiga, kurią kiekvienas galime interpretuoti savaip.
Filmas taikliai atspindi Japonijos filosofiją ir žmogaus požiūrį į jį supantį pasaulį. Puikiai atskleidžia bendruomenės atsakomybės svarbą kultūroje, miesto ir kaimo kontekstus. Subtilu ir estetiška.
Estetiškas, įtraukiantis, užduodantis klausimus, į kuriuos filme neatsakyta. Palikta vietos interpretacijai. Bet filmas tikrai gražus. Gražus visom prasmėm: gražu matyti bendruomenės susivienijimą, kovą už vertybes ir išlikimą savimi.
Nuostabus filmas. Manau režisierius meistriškai žiūrovą užliūliuoja puikia muzika, gražiais Japonijos vaizdais, kultūra. Užsisupi ir taip atrodo ir pasibaigs filmas ir tu net neprieštarautum...BET režisierius pabaigoje filmo iškrečia ,,pokštą" ir sudrebina: pasirodo ne tokia ta rami ir taiki gamta, jeigu blogis į ją įsikiša...masterpiece.
Nuostabus filmas, priverčiantis susimąstyti apie paties prioritetus, santykį su aplinka, artimaisiais ir tikrais ar tariamais ideologiniais priešininkais.
Filme bandomos apčiuopti miesto-kaimo, kapitalizmo-bendruomenės temos, tačiau ne visai sėkmingai, neišpildomos iki galo. Filmas labai lėtas, nėra jokios įtampos, nei siužetinės, nei emocinės. Kas iš esmės nėra blogai, jei filmas labai atmosfesriškas, stilingas ar kinematografiškas. Deja, "Blogis (ne)egzistuoja" ne toks.
Lėtas, meditatyvus. Aktualus lietuviams. Visai atspindi mažų miestelių/kaimelių ramybę, paprastumą ir stebuklingumą. Gal kiek netikėtas ir priverčiantis susimąstyti. Bet tai nesugriauna filmo kuriamos nuotaikos, paletės.
Labai lėtas, tylus ir estetiškas filmas apie saugojamą gamtą ir tradicijas. Japonai čia beveik nekalba, o jei pasisako - su būdinga pagarba ir išmintimi. Jaustuku “O!” išreiškiama labai daug! Kaip ir korėjiečių “M”! To ir pakanka.
Įdomus ne vieno sluoksnio filmas pamąstymui kaip/iš kur atsiranda blogis, pradžioje lyg ir aiški riba tarp gėrio ir blogio ilgainiui nusitrina. Atsakymo galima ieškoti tiek žmonių tarpusavio, tiek gamtos ir žmogaus santykiuose.
Gražus, bet lėtas. Labiau skirtas kino gurmanams ar mokantiems pasimėgauti tyla tarp vaizdų, nei plačiai visuomenei. Pabaigą sunku suprasti, bet puiki erdvė pasnausti pavargusiems :)
Filmą žiūrėjau Kino pavasario atidarymo dieną (kovo 14 d.) labai lėtas ir ramus filmas, leidžiantis pažvelgti į Japonijos gamtą ir kultūrą, priverčiantis susimąstyti kokia žmogaus gyvenime svarbi gamta ir švarus vanduo.
Labai lėtas, bet pabaigoje netikėtas. Gamtos vaizdai asmeniškai nepakerėjo (o jų buvo daug), bet filmas sukėlė minčių. Labiau rekomenduočiau Kino Pavasario gerbėjams, nes žmonės dalyvaujantys pirmą kartą tokiame festivalyje filmu galėtu nusivilti.
Gražus filmas, vaizduoja du skirtingus pasaulius ir to pasaulio atstovus, kurie besąlygiškai stengiasi patenkinti savo poreikius, kuriuos abi barikadų pusės turi skirtingus, tačiau ne mažiau svarbius. Aktualus filmas šiandienai, sukuria vidinį konfliktą, palieka vietos interpretacijai.
Susimastyti priverčiantis filmas. Kaip ir pavadinimas nusako, "Blogis (ne)egzistuoja" suvoki kad nėra nei blogos, nei geros pusės. Visi daro tai kas jiems atrodo naudingiausia geriausia tuo metu. Nuo gamtos, žmogaus, kaimo, įmonės. Nieko nėra tobulo. Filmo tempas lėtas, nors niekuomet nesiskundžiu ilgais kadrais, mane jie net sakyčiau žavi bet šitam filme, momentais jautėsi jie ištempti. Bet nepaisant tempo režisierius tikrai užkabina įdomia minti.
Tiems, kas auga "betono džiunglėse" - gamtos vaizdai filme gal ir bus atradimas. Asmeniškai man visiškai įspūdžio nepaliko. 2/3 filmo galima buvo miegoti (salės dauguma žiovavo), tik pabaigoje pažadino žiūrovus ir paliko pasimetime. Visi išėjo tyliai, be emocijų ar diskusijų tarpusavyje.
Poetiškas, ramus, leidžiantis atsipalaiduoti ir pasimėgauti. Praplėčia akiratį, pamoko, kaip laikytis savo įsitikinimų, kaip (ne)ieškoti kompromisų. Taip, filmas lėtas, bet šitai istorijai tai yra pagrįsta. Tikrai nenurašykit šito filmo - išeisit geresni :)
Labai lėtas filmas. Iš pradžių žiūrėjimas į medžių viršūnes ramina, tačiau vėliau tas lėtumas po truputį ima nervinti. Tiesa, viena scena labai patiko ir sužavėjo - tai sugebėjimas "karštai" diskutuoti su oponentais japonišku stiliumi - su nusilenkimais, padėkomis ir absoliučia pagarba kitam žmogui.
Gražiai nufilmuotas filmas, kupinas raminančių gamtos vaizdų, bet tempas tokio lėtumo, kad istorija ima migdyti. Manau, kad net buvau užsnūdusi arba užhipnotizuota, nes nebepajėgiau sekti siužeto, kaip lėtai jis buvo vystomas.
Kol kas mano pirmas pamatytas KP filmas šiais metais. Gamtos vaizdai filme nufilmuoti labai gražiai. Parodyta kiek daug slypi gamtoje nežinomų dalykų, kad bet kokia gyvybė turi savo vietą ir paskirtį. Man patiko tarsi dviejų pasaulių kontrastas, kuris po truputį susilieja ir turi atitinkamą įtaką, o vėliau ir pasekmes. Lėtas gyvenimo būdas, atkaklumas filme pamoko ir patį žiūrovą to paties🌿
Netikėtas šių metų KP atradimas - filmas, kuris tyliai prasibrauna į kasdienybės mintis ir jose užsibūna. Įdomu tai, kad blogio egzistavimas (arba neegzistavimas) tampa sunkia našta ne filmo veikėjams, bet žiūrovui - turint visus faktus ar juos bent nujaučiant, labai nelengva teisinti arba smerkti atsiduriančius ribinėse situacijose.
Kūrėjai filme sugebėjo ne tik sukurti atpalaiduojančiai lėtą tempą, bet ir jį tolygiai išlaikyti visos peržiūros metu. Net tada, kai pradeda kilti įtampa, filmas išlieka to paties tempo. Be gerai išpildytų personažų čia galima gauti tikros, autentiškos Japonijos, bet tos, kurios, ištrūkę iš didmiesčių, ieško patys Japonijos gyventojai. Bežiūrint nustebina, kad net čia, toje idiliškoje vietoje, toliau nuo miestų, vis tiek atsiranda ar užgimsta tai, kas labiausiai vargina - persipinantys žmonių tarpusavio interesai ir žmogiški konfliktai.
Labai patiko gamtos vaizdai, žmonių požiūris į tą švarią gamtą ir mažos bendruomenės svarbiausia - saugoti vandenį, o pabaiga iš tiesų nustebino ir tada leido suprasti filme pasakytus žodžius apie elnius.
Patiko bent trumpam pabūti Japonijos gamtoje, stebėti miško ir žmonių gyvenimą. Bendruomenė, gyvenanti gamtoje su savo taisyklėmis ir pasaulėžiūra, taip toli nuo miesto. Ar elniai puola žmones? Atsakymą galbūt sužinosite, pažiūrėję filmą.
Ieškojau kitokio kino, tai šis filmas tas "kitoks"...Lėtas, gilus, su vertybėmis.Gamtos ir muzikos garsai paveikūs lyg pati buvau gamtoje.Žmonių kalboje žodžių mažai, bet tiek daug tikrumo.Jie dėl visos bendruomenės išgyvenimo labai vieningi. Mane filmo žinutė palietė🫶
Labai patiko filmas - rekomenduoju tiems, kuriems patinka Japonijos kultūra, lėtas gyvenimo būdas, gamta, wabi-sabi. Filmas liūdnas - pasakojantis apie žmones, kurie visais įmanomais būdais bando išsaugoti savo bendruomenės gyvenimą nuo koorporacijų įsikišimo ir koorporacijų savininkų abejingumą.
Manau, kad net buvau užsnūdusi arba užhipnotizuota, nes nebepajėgiau sekti siužeto, kaip lėtai jis buvo vystomas.
Kūrėjai filme sugebėjo ne tik sukurti atpalaiduojančiai lėtą tempą, bet ir jį tolygiai išlaikyti visos peržiūros metu. Net tada, kai pradeda kilti įtampa, filmas išlieka to paties tempo. Be gerai išpildytų personažų čia galima gauti tikros, autentiškos Japonijos, bet tos, kurios, ištrūkę iš didmiesčių, ieško patys Japonijos gyventojai. Bežiūrint nustebina, kad net čia, toje idiliškoje vietoje, toliau nuo miestų, vis tiek atsiranda ar užgimsta tai, kas labiausiai vargina - persipinantys žmonių tarpusavio interesai ir žmogiški konfliktai.
Mane filmo žinutė palietė🫶