Absoliutus apsimestinio meno everestas. Filmas paviršutiniškas, prailgo nuo pirmų minučių. Rėkimo scenos atrodo kaip pigiausias būdas iššaukti emociją.
Tiems, kas rašo įdomu pamatyti kaip vaiksytės patyrimai persiduoda į vėlesnį gyvenimą - ar tikrai per tokią prizmę ir tokį siužetą jūs tik tą pamatėt, ar čia viso sumišusio filmo mintis?
Pigu, apsimestinis menas bandant padaryti įspūdį. Nerekomenduoju.
Filmas irodo labai svarbu ir fundamentalu zmogaus kaip asmenybes vystymosi principa, jog vaikystes patyrimai, supantys zmones ir aplinka suformuoja identiteta ir turi labai didele itaka tolimesniam zmogaus funkcionavimui.
Man šis filmas ne apie kaupimą, o apie tai, kiek vaikystėje patirti įspūdžiai nepalieka visą gyvenimą. Galėjo būti turtinga estetiška aplinka, paskui benamystė, bet vis vien trauks ptir to, kas buvo vaikystėje
Filmas spalvotas - įvairiomis prasmėmis. Kūrinio fabula tarsi pasitarnauja ir atspindi pavadinimą - scenos viena po kitos kaupiasi, yra pilamos į krūvą, kol kulminacijoje pasikartoja filmo pradžioje nurodytas įvykis. Nors Jis nėra toks, kad su malonumu bėgčiau ir žiūrėčiau dar kartą, tačiau emociją tikrai sukelia - jis nėra patogus ar lengvas. Klausimas peržiūrėjusiems - ar išėję iš filmo pasijutote išsivalę, ar prikaupę?
Nustebino, privertė susimąstyti, kaip stipriai mus veikia tai, iš kur esame atėję, ir kai atrodė, kad absurdiškumo viršūnė filme pasiekta - toliau sekantys, sukrečiantys kadrai.
Filme nemažai įdomių idėjų apie besąlygišką meilę, užsislėpusias ir užslėptas vaikystės traumas, tačiau man jos pasirodė ne iki galo išplėtotos, nors filmas ilgokas. Daug scenų remiasi šoko faktoriumi, bet tai nenuveda iki jokio didesnio emocinio gylio.
Nepopuliari nuomonė, bet filmas nelabai patiko. Pirmiausia kaupimo sindromą turintys žmonės vaizduojami labai paaštrintai (galbūt norėta imti kraštutinį atvejį), tačiau tai neypač atitinka tikrovę. Taip pat užkliuvo vaidyba daugelyje vietų, buvo ir face palm vietų. Nepatikėjau ir pagrindine aktore. Yra apie ką pamąstyti, tačiau nėra stiprus Kino Pavasario filmas.
Ta jautri linija, tėvų- vaikų ryšio ypatumai, kaip tai giliai ir traumuojančiai paveikia...Palietė ir kaip žmogų, ir kaip mamą, ir kaip dukrą...Labai festivalinis filmas👌
Vienas labiausiai įstrigusių KP2024 filmų, išdirbtas iki smulkiausių detalių, žavėjo tiek vaizdais, tiek garso takeliu. Patiko temos nenuvalkiotumas - kaupti galima ne tik daiktus, bet ir emocijas, o tai lemia tokias pačias žmogaus disfunkcijas.
Pošlykštis filmas, retsykiais norisi nusukti žvilgsnį nuo visokių terlionių ir seilionių. Istorija tarsi perdėta, perspausta, bet skausminga. Liguista motinos ir dukros meilė išprotėjusioje aplinkoje (plius psichikos sutrikimas - kaupimo manija). Kažko čia vis dėlto pritrūko ir kažko buvo per daug…
Labai geras filmas apie „kitokią“ vaikystę ir kaip reikia išsigydyti vaikystės traumas. Anonso filmukas labai keistai parinktas ir kai ką gal net gali atgrąsyti patį filmą pasižiūrėti.
Nuostabus filmas, palietė sielos gelmes, nors ir buvo nepakeliamai šlykčių akimirkų kuomet veidas nevalingai raukėsi, jos buvo savotiškai žavios, kadangi ne kiekvienas kūrėjas gali priversti žiūrovą jautis nepatogiai. Puikiai atspindėta per kartas perduodama trauma, pasakymas, jog tėvų nepasirinksime ir mylime juos, kad ir kokie bebūtų, meilė jiems yra užprogramuota mūsų DNR.
Dar kartą įrodė, kad tėvų ir vaikų santykis gali daug labiau paliesti, nei kokia kita meilė. Tikrai priminė praeitų metų Aftersun ilgesiu, disfunkcionalumu ir stipriu ryšiu. Pabaigoje trumpas kadras parodo, jog istorija režisierei artimiausia. Na o dėl bjaurumo filme… tikrai nėra taip blogai :)
Nuostabus filmas! Iš socialinio darbo perspektyvos - 10 balų! Būsimiems žiūrovams rekomenduočiau prieš filmą pasiskaityti bent apie kaupimo sutrikimo sąvoką. Ir ne, tai nėra "apsileidę" žmonės, tai žmonės, turintys psichikos sveikatos sutrikimą, vadinamą kaupimo sutrikimu.
Iki ašarų, ir eisiu dar kartą pasikartoti esmines scenas būtinai tik į kamerinę „Romuvos“ salę. Ko tokio gaivališko man pritrūko pernykščiame daugelio favorite „Aftersun“, tai čia yra su kaupu (pun intended). Šiaip nesu mačiusi „Stranger Things“, bet kaip suprantu, tas aktorius daug kam bus atpažįstamas. Plius penki balai už garso takelį, tai sumoje man gaunasi 13/10
Tiems, kas rašo įdomu pamatyti kaip vaiksytės patyrimai persiduoda į vėlesnį gyvenimą - ar tikrai per tokią prizmę ir tokį siužetą jūs tik tą pamatėt, ar čia viso sumišusio filmo mintis?
Pigu, apsimestinis menas bandant padaryti įspūdį. Nerekomenduoju.
Yra apie ką pamąstyti, tačiau nėra stiprus Kino Pavasario filmas.
Labai geras!
Būsimiems žiūrovams rekomenduočiau prieš filmą pasiskaityti bent apie kaupimo sutrikimo sąvoką. Ir ne, tai nėra "apsileidę" žmonės, tai žmonės, turintys psichikos sveikatos sutrikimą, vadinamą kaupimo sutrikimu.