Pagrindinio herojaus siekis bet kokia kaina jaustis kam nors reikalingam ir bėgti nuo vienišumo nepaisant kitų žmonių jausmų ir gyvenimų. Įdomus ir įsimintinas filmas.
Provokuojantis, daug seksualumo, gal net per daug intymių scenų. Įtikinama vaidyba, kai norisi ir užjausti, bet kartu ir pykti dėl pagrindinio herojaus, kuris besiblaškydamas griauna kitų gyvenimus.
Chaotiškas, juokingas, absurdiškas ir labai gyvenimiškas, parodantis kokių keistų situacijų kartais pasitaiko. Neprailgo žiūrint, bet pritrūko gelmės - Tomas akivaizdžiai pasimetęs ir nelaimingas ir norėtųsi žinot dėl ko
Charismatiškasis Franz Ragiwski, gali suvaidinti bet ką! Net šiame toksiškame “meilės” trikampyje ant jo ir pyksti, ir užjauti ir gaili tuo pat metu. Smagu, kad pirma pažintis su aktoriumi įvyko būtent Kino Pavasaryje, su filmu “Tranzitas”.
Nevisai patiko, galimai dėl to, kad atėjau po Visi mes svetimi, kur veikėjai buvo atskleisti jautriai, na, ir vertybiškai turbūt labiau rezonavo, o Labirintuose paviršutiniškumas jautėsi, neaiškus motyvai, koks skausmas motyvuoja tokį veikėjo elgesį.
Filmas nuo pirmų minučių labai įtraukiantys, nes parodo mums šiuolaikinio pasaulio aktualijas. Kaip žmogus kartais blaškosi tarp savo meilės objektų. Nori turėti viską dabar ir čia, tokių būdų susipainiuoja savo jausmuose. Be to, toks žmogaus tipas primena narcistinį asmenį, kuris neranda pasitenkinimo viename partneryje ir ieško kitų meilės objektų...Iš tikro viskas tai vyksta tam, kad patenkinti savo ego..Galiausiai bėgdamas paskui du kiškius nei vieno nepagausi...
Vienas geriausių šiuolaikinių vokiečių aktorių Franz Rogowski šiame filme eilinį kartą suspindi. Nors ir kuria personažą, su kuriuo sunku tapatintis ir kurį sunku užjausti - jis tai daro meistriškai. Filmas, kuriame gausu subtilios ironijos ir humoro. Greita, intensyvi, bet labai smagi patirtis. Filmas kartu ir minimalistinis, ir labai pompastiškas - save atskleidžia per puikų montažą, kostiumus, taiklius dialogus.
Pradžia buvo pakankamai nuobodi, tačiau kuo toliau, tuo labiau įtraukė meilės trikampio peripetijos, tad buvo smagu žiūrėti. Visgi nesirinkčiau jo žiūrėti kino teatre, bet labiau kažkur su draugais per TV kaip foninį filmą.
Gyvenimiškas, tikroviškas pasakojimas, o pabaiga nulemta paties herojaus veiksmų. Taip iš tikrųjų gyvenime ir būna, kad pats kaltas, kad likai prie suskilusios geldos...
Išties patiko. Estetika priminė "Tu man nieko neprimeni" ir, manau, puikiai atskleista savivokos ir empatijos stokojančio žmogaus drama bei į ją patekę kiti žmonės. Net toks juokas dėl absurdo vietom ėmė, galvojau dar sugalvos gale paprašyt tos panos atiduot vaiką jam su vyru įsivaikint...Kita vertus, buvo ir kiek sunkoka emociškai žiūrėt tokį filmą dėl didelio toksiškumo krūvio.
Filmas su netikėtais veikėjų pasirinkimais. Tikras labirintas jausmų, meilės, išdavytės, pasitikėjimo. Tai buvo vasario 14d. "slaptas" filmas Klaipėdoje tai į jį ėjome, kaip į pasimatymą. Tai gal dėl to, kad tikėjausi visai ko kito jis man tą vakarą neskaniai susižiurėjo, nelabai norėjosi žiūrėti dviejų vyrų erotinių išdaigų dideliu masteliu. Nieko prieš tai neturiu, bet jau man asmeniškai per daug buvo "tų" vaizdų. Iš siužeto pusės tai taip istorija įdomi, parodanti, kad negali nuolat vien apie save vieną mąstyti, egzistuoja ir kiti žmonės, kuriems tu rūpi, bet galiausiai kantrybė juk irgi turi ribas.
Neslėpsiu, kad į filmą ėjau dėl mėgstamų ir gerai žinomų aktorių Franz ir Adèle. Filmas - provokuojantis. Savo nepatogumu priverčia susimąstyti ir apie tai, kaip dauguma žmonių bėgame nuo savęs, taip galbūt kartais ir nenoromis sužeisdami kitus žmones. Labai rekomenduoju pamatyti ekranuose, kol dar turite tam galimybę.
Labai patiko. Seksualus, stilingas. Pukiai perteikia, kaip žmogus gali griauti savo ir kitų gyvenimus. Labai organiška vaidyba - primena kai kuriuos asmenis realiame gyvenime... Pagrindinis aktorius - wow.
Visai neblogai susižiūrėjo. Rečiau matomas meilės trikampis ir per gan trumpą laiką įtikinamai papasakota istorija. Nors buvo kartais sudėtinga žiūrėt, kai taip nemėgsti pagrindinio personažo...
Kovo 14d., per atidarymo ceremonija, vedėjas (Konradas jei neklystu), paklausė svečių, "top 3 filmai". Nugirdau kelis atsakymus kaip "kalėjimo prižiūrėtoja" ir "Žalia Siena". Tada kažkas pasakė "Labirintai" ir visi pradėjo žvengti, dabar suprantu kodėl.
Pričiupo savo prikišamu išėjimu iš padorumo normų, o gal tiesiog buvimu paraštėse? Iš tų, kur nė vienas personažas nekelia šimtaprocentinių simpatijų, bet visų žmogiškai gaila. Gal kažkiek jautiesi gudresnis už vėl ir vėl blogus ėjimus darančius veikėjus, ir meilė čia ne tokia jau visagalė. Franz Rogowski tampa kiečiausiu aktoriumi!
Taip taip, būna visaip.
Man ne visai patiko. Paviršutiniškas.
Smagu, kad pirma pažintis su aktoriumi įvyko būtent Kino Pavasaryje, su filmu “Tranzitas”.
Net toks juokas dėl absurdo vietom ėmė, galvojau dar sugalvos gale paprašyt tos panos atiduot vaiką jam su vyru įsivaikint...Kita vertus, buvo ir kiek sunkoka emociškai žiūrėt tokį filmą dėl didelio toksiškumo krūvio.
(When you think it can't get worse.. it can)