Jeigu Opuse trūko istorijos, tai čia buvo ir istorija, ir faktai, ir muzika. Labai gražioje erdvėje filmuotas, kampai, šviesos, estetika labai papildo filmo istoriją. Stiprus filmas.

Neįmanoma žodžiais apsakyti, ką išgyveno žmogus. Viską pasako ekrane matomas žmogaus vienišumas, skurdi ir tuščia muzikos salė, žaizdotas kūnas, judesiai, siekiant apsisaugoti ir išgyventi, sunki eisena. Patikėjau, kad žmogaus stiprybė glūdi sieloje, balse, muzikoje.

Nepatogus, tačiau vertingas. Jeigu neiškęstumėt nuogo senio performanso, nerekomenduoju, nes apie 80-90% yra būtent tai. Buvo, kas išėjo iš kino salės.

Prie konteksto neprieinama apie pusę filmo, kada viso staipymosi ir muzikos esmė paaiškėja.

Filmas - performansas. Kiek daug gali tilpti žmoguje skausmo. Šis filmas ir skaudi Kinijos režimo retrospektyva ir muzikinė jo metafora.

Stiprus kūrinys – nelengvas ir aktualus, sukrečianti su režimu kovojančio žmogaus istorija.
Rekomenduočiau jį tiek mačiusiems Sakamoto Opusą, tiek tiems, kas nusprendė, Opusą praleisti.

Filmas fainas, labiau gal net performansas sakyčiau: muzika gera, lokacija, kurioje filmuota labai gerai atitinką visą aurą ir nuotaiką. Tačiau tokį filmą bijočiau rekomenduoti kažkam, nes manau, kad jis retam, kam patiks