Kito tokio sunkaus ir paveikaus filmo tikrai nepamenu, kaip ir nepamenu tokių aršių diskusijų draugų, kolegų, artimųjų tarpe, kurias inicijavau po šios peržiūros! Esu įsitikinusi, kad kiekvienas Europos Sąjungos pilietis privalo jį pamatyti. Tiesiog pamatyti - tiek ir užtektų, kad kitaip matytume pateikiamą statistiką "šiandien apgręžti 9 nelegalūs migrantai" - man tai dabar nebe pliki skaičiai, o žmonių gyvybės ir likimai...
Tai yra šių metų kino pavasario MUST! Po filmo ilgai vaikščiojau miegančio Vilniaus gatvėse. Reikėjo erdvės ir laiko pamąstymams. Mano nuomone, STIPRIAUSIAS šių metų festivalio filmas. Sukrečia, šokiruoja, norisi apie jį pasikalbėti. Sunku priimti filmo realybę.
Filmo metu norėjosi plėšytis marškinius ir rėkti. Kaip ir filmo herojai, aš praradau viltį. Atrodo, kad režisierė sukūrė dokumentiką, o ne vaidybinį filmą. Suprantama, kodėl jis kontraversiškas ir užvirę košę Lenkijos viešojoje erdvėje. Labai labai rekomenduoju, nepaisant žmonių pozicijos ir nuomonės politiniais klausimais.
Iš visų filmų kiek žiūrėjau, šis sukrėtė labiausiai. Apie visišką žmogiškumą. Apie aklavietę. Apie likimą, kuris kitų rankose. Apie pasigailėjimą. Apie tai kaip mirtis visai čia pat.
Vienas stipriausių pastaruoju metu matytų filmų žmogaus teisių tema. Po filmo susiplanuokite žiūrėjimą į vieną tašką, nes kratysitės skirtinų požiūro taškų kalneliuose. Puikus kūrėjų pasirinkimas pasakoti pasitelkiant skirtingus veikėjus ir jų perspektyvas - tai palieka stiprų emocinį šleifą.
Labai stiprus filmas. Norėčiau, kad jį pažiūrėtų visi, kurie priėmė sprendimus, dėl kurių visai ta vyko ir vyksta mūsų pasienyje, ir tie, kurie tokią politiką palaiko.
Dokumentika yra dokumentika. Neskaitant, kad kiek vietomis trumpinčiau, kiek apkarpyčiau... filmas išties labai drąsus, ryškus. Ši Žalia siena- dar ir dar kartą kelia daugybę klausimų apie pareigas, inerciją, patogumų svarbą bei gebėjimą išgyventi itin ekstremaliomis sąlygomis, žmogiškumą bei jo nebuvimą ir daug daug kitų ir kitokių... Su pavasariu (ne tik kino :)
Labai sunkus, jautrus filmas,norėčiau, kad žmonės priimtų savo sprendimą žiūrėti ar ne. Esu jautri, žiūrėdama verkiau, nes suprantu, kad tai yra iš tiesų tie įvykiai, kurie vyksta realiai...nėra išgalvoti. Po filmo negalėjau nustoti apie jį galvoti. Stiprus filmas...
Sunkus, skaudus filmas, parodantis kokia politinių sprendimų klaidų kaina žmonėms, bei kaip išlaikyti bent kažkiek žmogiškumo kuomet pareigos, aplinkybės įspraudźia į visai kitus rėmus…
Vienareikšmiškai labiausiai sukrečiantis Kino Pavasario filmas, galbūt net labiausiai sukrečiantis filmas, kurį teko matyti per visą savo gyvenimą. Kita vertus, šis filmas leidžia suvokti, kaip gerai mes gyvename ir padeda labiau vertinti ramią kasdienybę, kuri kartais gali pasirodyti monotoniška.
Šis filmas asmeninis pasirinkimas. Niekam savo aplinkoje nerekomenduočiau, norėčiau, kad žmonės priimtų savo sprendimą. Man asmeniškai buvo labai sunku, skaudu žiūrėti. Esu jautrus žmogus, gyvenime stengiuosi elgtis pagal taisyklę "svarbiausia būti geru žmogum". Be galo plyšo širdis matant vaizdus, istorijas, reakcijas. Visą vakarą po filmo negalėjau nustoti galvoti. Bet manau, kad , tai yra labai svarbus filmas. Labai svarbu neužsimerkti ir neapsimesti, kad viskas yra gerai. Drąsu.
Filmas verčiantis susimąstyti ir dar kartą apgalvoti šių dienų aktualijas, verčia suvokti, kad mūsų gyvenimuose esančios "problemos" visai nėra problemos, kai pagalvoji su kuo tenka susidurti žmonėms. Filmas labai patiko, tiesa, sukrečiantis.
Filmas puikiai parodo žiaurią pabėgėlių lemtį ir nežmogišką pasieniečių elgesį, kurį sadizmo lygiu kartais galima palyginti su naciais ar sovietais, tačiau yra gana propagandinis, absoliučiai nepažvelgia į kitą problemos pusę, o perša nuomonę, kad ES šalys pabėgėlių nepriima be jokios priežasties, nutapo visus pasieniečius ir visus pabėgėlius labai juodai ir baltai.
Filmas labai įtraukiantis ir supurtantis - visiems mums žinoma Lukašenkos apgautų pabėgelių tema čia kala į paširdžius nepaisant ankstesnio požiūrio į šią problemą. Vis tik, nepaisant to, kad filmas labai patiko, pabaiga ir Ukrainos kaip kontrasto įtraukimas filmo gale nuvylė. Problemos mastui suprasti, mano manymu, šio palyginimo nereikėjo.
Įtraukiantis. Nevertinant turinio iš politinės perspektyvos, filmo kokybė išlieka ypač aukšta. Įvairūs kadrai, simboliai, užuominos įtraukia ir priverčia mąstyti, gilintis į siužetą ir jo pateikiamas prasmes.
Tiesiog privaloma pamatyti. Ir nors tai ne dokumentika, bet, deja, parodo sukrečiančią realybę apie migrantų krizę ir mūsų visuomenių rasizmą ir islamofobiją ne tik Lenkijoke, bet ir Lietuvoje.
Pirmąsyk taip bijojau filmo! Daug skaičiau, laukiau, tikėjausi, žinau Agnieszkos Holland kūrybą, bet… Jei tai būtų tik filmas, sakyčiau labai stipru ( ir labai nepatogu). Bet deja tai sukrečianti realybė apie tai, kas iki šiol vyksta Baltarusijos ir Lenkijos pasienio zonoje. Kaltės jausmas su daug neatsakytų klausimų - kur žmogiškumo ribos, kas kaltas ir kas teisus, kodėl tai vyksta ir t.t. Pamatyt ir pamąstyt reikia.
Vienas stipriausių programos filmų - tikras režisierės masterpiece. Supranti, kaip niekas, ničniekas nėra svarbu, jei tavo gyvenimo kelyje pasitaiko nužmogėję žmonės. O jei dar tas gyvenimo kelias - ne paties pasirinktas... Po šio filmo tikrai daugiau empatijos. Ir labai gaila, kad tokio filmo nežiūrės tie, dėl kurių ir kuriami tokie šedevrai.
Stiprus, paliečiantis, tačiau turintis labai daug "bet". Nuo pasieniečių ping-pong "žaidimo" įkaitais iki tragedijų. Vis tik filmas labai vienpusiškas, nors ir bandyta parodyti iš visų pusių.
Atvirai propogandinis ir šlykštus filmas. Pabėgėliai vaizduojami kaip labai geri, o pasieniečiai kaip labai blogi. Aiškiai duodama suprasti, kad turėtume į Europą prisiimti visus norinčius. Pabaigoje dar šie pabėgėliai sulyginami su Ukrainos pabėgėliais kas yra skirtingi dalykai. Ir apskritai neparodyta nieko naujo ar kokio kito kampo - tuo metu kai tai vyko buvo sakančių kad turim juos priimti ir buvo pranešimų apie jų mirtis, gyvenimą miškuose ir t.t. Kaip ir buvo rodoma kaip jie tvoras laužia, mėto daiktus į pasieniečius ir t.t. Kažkaip atskridę lėktuvais į Minską ten gyvenę viešbučiuose, su brangiais telefonais atėję prie sienos tampa vargšais be batų ir pan. Visi bėga nuo karo bet nei Baltarusija nei Lietuva nei Lenkija jiems netinka nors ten karo nėra. Reikia turtingų šalių kurios išmokas mokės. Ir galiausiai, visa tai organizuota rusijos/baltarusijos spec tarnybų kaip ataka prieš mus. Vilniuje vyko riaušės ir tą pačią diena vyko riaušės pabėgėlių stovykloje. Turbūt atsitiktinai? Bet vistiek net dabar kai vyksta karas ir tvyro didžiulė grėsmė pilna silpnapročių kurie kalba apie žmogiškumą, apie filmo požiūrį iš kitokio kampo ir t.t.
Didžiulį pėdsaką sieloje palikęs filmas. Stiprus ir jautrus, artimas, nes tai vyksta šalia mūsų. Apie pabėgėlių apgręžimą turėjau tik televizijos suformuotą nuomonę, kuri pasikeitė po filmo. Buvome sukrėsti abu su vyru.
Visiškai šio festivalio MUST SEE. Sukrėtė, įtraukė ir privertė daug ką permąstyti. Filmas suteikia galimybę diskusijai apie visai nesenus įvykius, skatina permąstyti veiksmus, verčia klausti "ką būtų buvę galima daryti kitaip?". Ir vis dėlto, tenka pripažinti, filmas vienpusiškas, su labai aiškiai atskirtimi, kas yra geri ir blogi veikėjai.
Pritariu kiekvienam žodžiui, kurį parašė Rytis A. žemiau komentaruose. Pabėgėliai pateikti, kaip tikri geriečiai, lenkai pareigūnai, kaip blogiečiai. Viskas pasirodė labai jau JUODA-BALTA, kaip ir pats filmas. Žinoma gaila žmonių, kurie atsidūrė šioje kryžkelėje, nes jiemas kažkas pažadėjo, jog viskas bus lengva ir greita, tačiau netikiu, kad visi tie pabėgėliai buvo tokie naivūs, dauguma žinojo, kas ir kodėl ir vistiek važiavo. Filmas nelengvas, po filmo kilo mintys "ar aš esu blogas žmogus?" ir pan. Poveikis buvo, bet kiek kitoks nei daugumai.
Dėl tokių filmų aš ypač laukiu Kino pavasario kasmet! Neabejoju, kad ir po keleto metų dar jį prisiminsiu. Be abejo, sunkus filmas, išgyveni jį kartu. Manau būtų puiku, jei jį pamatytų tie žmonės, kurie yra prieš pabėgėlius, arba dar dvejojo kai žmogaus teisių gynėjai skatino priimti pabėgėlius pereinančius nuo Baltarusijos sienos.
Lenkų kino meistrė Agnieszka Holland kalba kiekvienam mūsų itin jautria ir universalia tema – apie žmogiškumą. Sunku žiūrėti be gumulo gerklėje, bet privaloma.
Po filmo buvau labai sukrėsta, liūdna, pikta, prislėgta ir buvo sunki likusi diena. Nežiūrėkite šio filmo vakare, kadangi reikia laiko atsigauti, leisti pareflektuoti. Filmas labai sunkus, tačiau visiškai puikus.
Šitas filmas man yra ne apie politiką ar neišsprendžiamus konfliktus, o apie tai, kad net ir atsakymų neturinčiose ir šlykščiose situacijose galima/būtina išlaikyti žmogiškumą. Norėčiau, kad šitas filmas būtų festivalio TOP3.
Dažniausiai tokių filmų net nesirenku žiūrėti, bet šitas palietė labai labai. Ašaros riedėjo ir per ir po seanso, atrodo kažkur net tuštuma atsivėrė. Rekomenduoju labai!! (Nemeluosiu, mano požiūriu visai drąsi pabaigos prizmė pasirinkta)
Filmas stiprus, įtraukiantis. Veiksmas, dinamika, vaidyba – turbūt nepriekaištingi. Ir visgi... Peršamas primityvus blogiečių-geriečių modelis. Lenkų pasieniečiai, policininkai pavaizduoti tik neigiamai (tiesa, vienas iš pagrindinių herojų – tų pasieniečių – galų gale susivokia, kad esąs blogietis), o pabėgėliai – išimtinai geriečiai. Tuo tarpu juk žinome, kaip yra iš tikrųjų – tos informacijos pakankamai daug, ir iš Baltarusijos-Lietuvos pasienio, ir (vėliau) iš pabėgėlių stovyklų. Ypač glumina filmo pabaigoje pateikiamas lyginimas su pabėgėlių iš Ukrainos situacija – atseit, jie buvo Lenkijoje priimti be problemų, o va pabėgėliai iš Sirijos, Afganistano, Maroko – apgręžiami. Tai nelygintini dalykai. Ukrainiečiai gelbėjosi nuo karo bėgdami į artimiausią šalį (na, ar iš jos ir toliau – bet be tikslo patekti į konkrečią „patogią“ šalį). Ir tinkamai – per pasienio punktus. O štai tie pabėgėliai nuo karo ar talibų iš tolimų musulmoniškų kraštų kažkodėl nebėga į kultūriškai jiems artimą pvz Iraką, Jungtinius Arabų Emyratus, Katarą ar pan. Į Turkiją pagaliau – ne, jie iš jos skrenda į Baltarusiją, ir jų tikslas – net ne Baltarusija (juk saugi, nekariaujanti šalis), Lenkija, o Švedija – ten, kur jie galės gyventi kaip išlaikytiniai. Ir ne per jokius pasienio punktus – o nelegaliai kirsdami sieną. Ir dar, „prie ko“ čia Marokas, kita Afrika? Ten ką – kariaujama (gal tik kai kur)? Jei nesusitvarkote su problemomis savo šalyse – tai ES problema? Beje, apie Švediją – ten dėl tų „vargšų pabėgėlių“ policijai jau pavojinga važiuoti į tam tikrus miestų rajonus... Summa summarum, šis filmas – tai politinis Platforma Obywatelska Rzeczypospolitej Polskiej projektas; tai aišku ir iš konteksto, ir net tiesioginė užuomina filme apie tai yra. (Tuometinė) PiS valdžia su visais pasieniečiais etc čia vaizduojama kaip „fašistinė“ (tas žodis filme irgi yra). Politinė kova šiaip jau reikalauja tam tikro padorumo. Neskanu...
Įtraukia nuo pirmos minutės bei sukausto dėmesį iki pat filmo pabaigos. Sukrečiantis, priverčiantis iš naujo kitu kampu pažvelgti į migrantų krizę bei kviečiantis diskutuoti. Privalu pamatyti kiekvienam.
Filmas nėra blogas, tačiau jis pastatytas ant dviejų kortų: temos aktualumo ir emocinio poveikio. Jeigu tai nerezonuoja su žiūrovu, nelabai kas lieka.
Matosi, kad filmas kurtas paskubomis. Daug veiksmo sugrūsta į labai mažą laiko tarpą, vos susipažiname su veikėjais, ir jie iškart metami mėsmalę. Žiūrovui nepaliekama pakankamai vietos atsipūsti ir apgalvoti tai, ką pamatė. Veiksmo užtenka
Yra vietų, kur labai pervaidinta, komiški riksmai ir grimasos, pasieniečiai ir policijos pareigūnai realiai karikatūros, tipiški blogiukai. Pabėgeliai, ties kuriais fokusuoja siužetas, atrodo parinkti tam, kad turėtume archetipus didžiausiam emociniam poveikiui - nėščios moterys, senelis, pagyvenusi moteris, vaikai.
Taip pat netrūksta liūdno smuiko.
Man asmeniškai trūko subtilumo, jei čia būtų buvęs dokumentinis filmas, tai neatrodytų taip manipuliatyvu.
Pati kinematografija labai gera, nors man asmeniškai per daug besikratančios kameros, galva pradėjo net svaigti.
Lyg veidrodis visuomenėje deklaruojamų vertybių ir realaus pasaulio. 'Miestiečiai norintys pasikelti' savivertę ir tikri sprendimai realiose situacijose. Stipru iki graudumo.
Verčiantis susimąstyti, pažvelgti į migrantų krizę iš skirtingų perspektyvų, labai rekomenduoju! Lyginant du filmus apie migrantus šiame festivalyje Aš čia kapitonas ir šį, tai šis daug stipresnį įspūdį paliko.
Po filmo ilgai vaikščiojau miegančio Vilniaus gatvėse. Reikėjo erdvės ir laiko pamąstymams.
Mano nuomone, STIPRIAUSIAS šių metų festivalio filmas.
Sukrečia, šokiruoja, norisi apie jį pasikalbėti. Sunku priimti filmo realybę.
Sunkus, bet įdomus.
Esu jautri, žiūrėdama verkiau, nes suprantu, kad tai yra iš tiesų tie įvykiai, kurie vyksta realiai...nėra išgalvoti. Po filmo negalėjau nustoti apie jį galvoti. Stiprus filmas...
Man asmeniškai buvo labai sunku, skaudu žiūrėti. Esu jautrus žmogus, gyvenime stengiuosi elgtis pagal taisyklę "svarbiausia būti geru žmogum". Be galo plyšo širdis matant vaizdus, istorijas, reakcijas. Visą vakarą po filmo negalėjau nustoti galvoti. Bet manau, kad , tai yra labai svarbus filmas. Labai svarbu neužsimerkti ir neapsimesti, kad viskas yra gerai. Drąsu.
Summa summarum, šis filmas – tai politinis Platforma Obywatelska Rzeczypospolitej Polskiej projektas; tai aišku ir iš konteksto, ir net tiesioginė užuomina filme apie tai yra. (Tuometinė) PiS valdžia su visais pasieniečiais etc čia vaizduojama kaip „fašistinė“ (tas žodis filme irgi yra). Politinė kova šiaip jau reikalauja tam tikro padorumo. Neskanu...
Matosi, kad filmas kurtas paskubomis. Daug veiksmo sugrūsta į labai mažą laiko tarpą, vos susipažiname su veikėjais, ir jie iškart metami mėsmalę. Žiūrovui nepaliekama pakankamai vietos atsipūsti ir apgalvoti tai, ką pamatė. Veiksmo užtenka
Yra vietų, kur labai pervaidinta, komiški riksmai ir grimasos, pasieniečiai ir policijos pareigūnai realiai karikatūros, tipiški blogiukai. Pabėgeliai, ties kuriais fokusuoja siužetas, atrodo parinkti tam, kad turėtume archetipus didžiausiam emociniam poveikiui - nėščios moterys, senelis, pagyvenusi moteris, vaikai.
Taip pat netrūksta liūdno smuiko.
Man asmeniškai trūko subtilumo, jei čia būtų buvęs dokumentinis filmas, tai neatrodytų taip manipuliatyvu.
Pati kinematografija labai gera, nors man asmeniškai per daug besikratančios kameros, galva pradėjo net svaigti.