Netekties tema gana pavojinga ta prasme, kad ją galima atskleisti arba pernelyg banaliai, arba silpnai, arba taip, kad nesujaudintų. Šiame filme vis dar atrastas originalus būdas, kuris ir jaudina, ir skaudina, ir taip įtikina, kad netektis gali būti net labai graži.
Nors filmas britų, bet neapleido jausmas, kad jis holivudinis. Atrodė, kad menkai įtraukė, bet po jo sapnavau košmarą susijusia tema, tai gal vis dėlto geras filmas. Arba tiesiog buvo priešpilnis.
Vienas iš labiausiai sujaudinančių filmų. Apie šį filmą po pažiūrėjimo galvojau kelias dienas. Genelus vaidinimas, filmo istorija. Turi magiško relizmo elementų kurios mano nuomone sunkiau išpildyti filmuose negu knygose. Manau geriausias metų filmas!
Filmas, į kurį ėjau nieko nežinodama ir nesitikėdama, bet jis taip ištaškė, taip palietė ir pravirkdė. Labai jautrus, kupinas liūdesio, ilgesio ir vienišumo jausmo.
Su filmu susijusi informacija jau senokai sukosi mano TikTok feed'e ir labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę jį pamatyti kine. Jamie Bell, Andrew Scott, Paul Mescal ir Claire Foy vaidyba - neįtikėtina. Nors filmas ir skaudus ir veriantis širdį, tačiau tuo pačiu metu saugus ir šiltas. Šis filmas yra apie skausmą ir apie meilę, jis tarsi apkabina, bet tuo pačiu metu ir smeigia durklą. Iš tiesų, kaip ir kiti komentatoriai galiu patvirtinti - reikia laiko pabūti su savimi.
Labai magiškas, siurrealistinis filmas, paliečiantis tikriausiai mums visiems artimas temas - vaikystės ilgesį, santykius su tėvais, vienatvę, artumą. Ašarėlės gal ir neišspaus, bet tikrai pasiliks mintyse ilgam. Tik pasibaigus seansui kilo noras dar kartą pamatyti filmą - atrodo lyg visų žinučių pirmu kartu nepavyko išnarplioti.
Labai rekomenduoju! Paprastas, bet kartu ir nepaprastas jautrus filmas. Pažeidžiamai, giliai atskleistos veikėjų istorijos, daug ir įdomių netikėtų, bet tikrų/neišcackintų siužeto vingių. Šiuo filmu užsikabinau ir nebegalėjau sustoti eiti į kitus filmus, ieškoti. Vis prisimindavau ir nešdavausi į kitur kokybei palyginti:)
Andrew Haigh 'Weekend' - vienas nuostabiausių mano matytų filmų. Atrodo, visos sudedamosios turėjo nunešti stogą: Haigh naujas darbas, Paul Mescal ir Andrew Scott, bet taip ir neprisikasė iki širdies. Gerbiu, bet nemyliu.
Melancholiškas, sapniškas filmas, surišantis, kaip neužgijusios praeities, vaikystės žaizdos gali surakinti visą gyvenimą ir santykius, ypatingai romantiškus. Persmelktas gražiu ilgesiu ir vienatve, tačiau šiek tiek pagadintas netikėtos pabaigos.
Puikus filmas. Persmelktas vienatvės, apie labai daug ką - besikeičiantį laiką, netektį, palaikymo, ryšio poreikį, traumos įveiką, gebėjimą kurti santykius, judėti per gyvenimą. Jautrus, labai paliečiantis.
Visi mes žinome kas yra meilė, skausmas, viltis, baimė...noras pasakyti ko negalėjai ar pabijojai, noras pajausti artimųjų pasididžavimą tavimi, supratimą tavęs, meilę tau...nuostabus filmas, kurį iš salės išsineši su savimi, apie kurį galvoji ir pergalvoji. Tikrai nuostabus, jautrus, sukeliantis įvairias emocijas filmas!
Labai jautrus daugiasluoksnis filmas, verčiantis susimąstyt daugybe temų. Nors ir siurrealistinis - tikrovė prasilenkia su fantazija, bet būtent tokie scenarijaus vingiai padeda atskleisti herojaus - vienišo homoseksualaus rašytojo istoriją.
Tiesiog vienas iš geriausių filmų per paskutinius keletą metų. Daug taškų ir temų, tikiu, kiekvienas sau kažko ras - pvz, apie tai, kaip atsisveikinti su tėvais, paleisti juos, gyventi be jų, kai jų nebėra - ir nebūtina prarasti juos vaikystėje. Kiek metų tėvai nebūtų šalia, niekada nebus perdaug. Norisi apie filmą parašyti daug, bet nepavyksta. Jį galima tik žiūrėti ir paskui dar kartą "gyventi" jį savyje.
Tiesiog wow! Gilus, daugiaplanis filmas, kuris nepaleidžia. Aukščiausio meistriškumo aktorių vaidyba ir režisūra, sunku patikėti, kad tik keturi aktoriai gali išlaikyti tave ant kėdes krašto visą filmą. Saldainis akims, džiaugsmas ausims, dūris peiliu į širdį. Be galo liūdna istorija, o tuo pačiu teikianti vilties. Vienatvės epas, širdies gijimo ir meilės sau atradimo tripas. Taip, buvo ašarų. Filmą mačiau vakar, o šiandien jis vis dar mano mintyse, o ausinėse sukasi “The power of love”. Tokie filmai dar ir dar kartą primena, už ką taip myliu kino meną.
Wooow. Verkiau per šitą. Šįvakar mačiau ir va 2h nakties, kitas rytas, o jis dar manęs nepalieka...Britai šįkart išties nustebino: labai stiprus filmas vizualiai, toks "sapniškas", daug žaismo stiklo ar veidrodžio paviršiais, puikus garso takelis ir...originalus scenarijus su puikia pagrindinių aktorių vaidyba. Tai istorija apie žmogų, užstrigusį savo nepradirbtam gedule ir neišmokusiam priimti skausmo kaip neatsiejamos gyvenimo ir laimės dalies, egzistencinę vienatvę. Jei KP šiemet galit pamatyt tik vieną filmą, tai turėtų būti "Visi mes svetimi".
Šių metų Kino Pavasaris labai liaupsinamas ir linksniuojamas - "All of us strangers" (LT: "Visi mes svetimi")❤️
Filmas, į kurį patekau tik iš trečio karto.
Filmas, kurio pristatyme skambėjo žodžiai, kad tie, kas atsinešė popkornų, turėtų greičiau juos suvalgyti, kitaip į juos tiesiog “priverks”.
Ašarų salėje, garantuoju, buvo nemažai. Mačiau, kad jų buvo ir po filmo, jau prie salės, kai chebra nesiskirstė, šluostėsi akis ir kalbėjosi, diskutuodami apie tai, kas čia ką tik įvyko.
Jei kas nors jums sakytų: “aj čia tas filmas, kur gėjų meilė”, tai netikėkit, kad viskas taip paprasta, taip tiesmuka ir “tik apie”. Šitame filme temų ir klodų tai ohoho - nors vežimu vežk.
Soundtrackas išvis vertas atskirų ditirambų. Po filmo važiuojant automobiliu namo - ranka nekyla įsijungti jokios kitos muzikos. Tik “The Power Of Love” arba bet ką, ką ausys ką tik girdėjo kino salėje. O po to tie patys gabalai, garantuotai, ilgai suksis mano Spotify 2024 Spring playliste.
Paul Mescal neįtikėtinas čia. Esu mačius "Normal People" (amazing!) serialą, ir "Aftersun" filmą iš pernai metų Kino pavasario repertuaro, o jis tik dar ir dar kartą įrodo kokio fantastinio genialumo aktorius jis yra. Andrew Scott irgi neabejotinai pavaro main vaidmenyje.
Kokie jie abu geri. Ir kaip čia viskas tobulai sukalta. 35K balsavusiųjų IMDB 7.8 reitingas tik pagrindžia viską, ką čia supasakojau.
Norėčiau perskaityt ir Taichi Yamada “Strangers” knygą, pagal kurią ir sukurtas šitas filmas. Beje, "Normal People" knygą irgi skaičiau ir buvo super gerai abu variantai - tiek knyga, tiek serialas. Tikiuos, kad ir čia būtų tas pats atvejis.
Filmo pavadinimas vėlgi - tiesiog perfect. Daugiau nei tobulas. All. Of. Us. Strangers.
Aš išėjau iš filmo, bet jis iš manęs neišėjo. Ir nežinau kada išeis.
Visi gero filmo ingredientai - puikus garso takelis, nuostabi aktorių vaidyba ir aiški žinutė. Taip, filmas liūdnas, bet tuo pačiu ir su labai daug šviesos.
Man šis filmas yra šių metų vyšnia ant torto. Galbūt ne kiekvienam, bet nenuginčijamai istorijos pasakojimas meistriškas. Kam patiko Paul Mescal ankstesniuose filmuose, būtinai turit pamatyti ir šį filmą.
Žmonėms išgyvenantiems “grief” šis filmas įgauna visai kitą prasmę ir tampa dar skausmingesnis ir liūdnesnis nei yra ir taip, tačiau vis tiek vertas visų ašarų ir dėmesio…
Nuostabus filmas, ašaros redėjo ir per, ir po filmo. Po seanso nesirorėjo išeiti iš kino salės. Tikrai, kad tas pavasaris, kai ateini į kiną ir i š e i n i. Rekomendacija keliauja visiem absoliučiai
Vienas geriausių mano matytų filmų. Turėtų pažiūrėti užaugę vaikai, jaučiantys tėvams nuoskaudų, ir tėvai, jaučiantys nepakankamai vaikams skyrę meilės ir dėmesio. Po šio filmo, atrodo, banali Pet Shop Boys daina “You are always on my minde” įgauna kitą prasmę.
Pažeidžiamai, giliai atskleistos veikėjų istorijos, daug ir įdomių netikėtų, bet tikrų/neišcackintų siužeto vingių.
Šiuo filmu užsikabinau ir nebegalėjau sustoti eiti į kitus filmus, ieškoti.
Vis prisimindavau ir nešdavausi į kitur kokybei palyginti:)
Daug taškų ir temų, tikiu, kiekvienas sau kažko ras - pvz, apie tai, kaip atsisveikinti su tėvais, paleisti juos, gyventi be jų, kai jų nebėra - ir nebūtina prarasti juos vaikystėje. Kiek metų tėvai nebūtų šalia, niekada nebus perdaug.
Norisi apie filmą parašyti daug, bet nepavyksta. Jį galima tik žiūrėti ir paskui dar kartą "gyventi" jį savyje.
Filmas, į kurį patekau tik iš trečio karto.
Filmas, kurio pristatyme skambėjo žodžiai, kad tie, kas atsinešė popkornų, turėtų greičiau juos suvalgyti, kitaip į juos tiesiog “priverks”.
Ašarų salėje, garantuoju, buvo nemažai. Mačiau, kad jų buvo ir po filmo, jau prie salės, kai chebra nesiskirstė, šluostėsi akis ir kalbėjosi, diskutuodami apie tai, kas čia ką tik įvyko.
Jei kas nors jums sakytų: “aj čia tas filmas, kur gėjų meilė”, tai netikėkit, kad viskas taip paprasta, taip tiesmuka ir “tik apie”.
Šitame filme temų ir klodų tai ohoho - nors vežimu vežk.
Soundtrackas išvis vertas atskirų ditirambų. Po filmo važiuojant automobiliu namo - ranka nekyla įsijungti jokios kitos muzikos. Tik “The Power Of Love” arba bet ką, ką ausys ką tik girdėjo kino salėje. O po to tie patys gabalai, garantuotai, ilgai suksis mano Spotify 2024 Spring playliste.
Paul Mescal neįtikėtinas čia. Esu mačius "Normal People" (amazing!) serialą, ir "Aftersun" filmą iš pernai metų Kino pavasario repertuaro, o jis tik dar ir dar kartą įrodo kokio fantastinio genialumo aktorius jis yra.
Andrew Scott irgi neabejotinai pavaro main vaidmenyje.
Kokie jie abu geri. Ir kaip čia viskas tobulai sukalta.
35K balsavusiųjų IMDB 7.8 reitingas tik pagrindžia viską, ką čia supasakojau.
Norėčiau perskaityt ir Taichi Yamada “Strangers” knygą, pagal kurią ir sukurtas šitas filmas. Beje, "Normal People" knygą irgi skaičiau ir buvo super gerai abu variantai - tiek knyga, tiek serialas. Tikiuos, kad ir čia būtų tas pats atvejis.
Filmo pavadinimas vėlgi - tiesiog perfect.
Daugiau nei tobulas.
All. Of. Us. Strangers.
Aš išėjau iš filmo, bet jis iš manęs neišėjo.
Ir nežinau kada išeis.