Visoms trims draugėms visą filmą tenorėjau išrašyti velnių, o pagrindinės veikėjos vyro vaidmuo galėjo baigtis anksčiau. Ne tas žavintis ir įkvepiantis prancūzų kinas, prie kurio esu pratus. Ir per mažai Cottin kadre :))))))
Nežinau, bet man labai patiko šis filmas ir net nepasakyčiau, kad buvo lengvas, o galbūt tiesiog labai man reikalingas, apsiašarojusi sedėjau pusę filmo, nes į kiekvienos veikėjos rolę įsikūnijau ir pati. Pirmas dvi veikėjas labai puikiai supratau. Pirmoji bijo būti mylima, antroji bijo mylėti, o štai dailės mokytoja man pasirodė labiausiai tolima, koketiška, bet nepilnavertė, nuviliojusi savo draugės vyrą, o po to ir meilužį, suprantanti, kad niekada nebes kaip ji ir jos jie taip nemylės kaip draugės. Visada spjaudžiusią sau virš galvos, bet galiausiai sutikusi ir savo antrą pusę. Žodžiu, tikrai rekomenduoju filmą ir atrodo, kad ne aš suradau filmą, o jis mane, išėjusi iš filmo dar pati nilgai galvojau kokiuose santykiuose esu, kaip juos vertinu, ką dėl jų aukoju ir ką gaunu dovanų.
Paprastas lengvas filmas. Iš tų, kurių ilgainiai nebeatsiminsi. Personažai pilkoki, neišbaigti, siužetas gana monotoniškas, taip ir lieka neaišku, ką tiksliai šiuo filmu ar konkrečiu personažu norėta pasakyti. Tinka, kai norisi tiesiog praleisti laiką ir 'pailsinti galvą'.
Lengvas (pasakojimo tėkme, ne turiniu) labai prancūziškas filmas apie santykius, papasakotas tiek iš moterų, tiek iš vyrų perspektyvos. Visus dalykus santykiuose. Be skirstymo juoda/balta, be perteklinio analizavimo. Žmonės, gyvenimo džiaugsmas ir liūdesys, ir likimai.
Labai prancūziškas ir paprastas, toks lengvas filmas. Prancūziškai daug teksto, o ne veiksmo, skirtas tiems, kam labiau patinka pokalbiai apie meilę, bet ne meilės scenos ir dramos. Žaismingas ir vis dėlto sugebantis trečiajame ketvirtyje sustatyti filmo šachmatų lentos figūras taip, kad jų išsidėstymas sukelia intrigą ir – op – peršoka realiosios dimensijos ribas. Tada jau pasidaro įdomiau, nes praradimai brandina žmones ir padeda jiems susivokti, kas yra tikra, kas ne, kas svarbu, o kas tik žaidimas. Tikriausiai daug kas girdėjome, kad prancūzams turėti meilužę – norma, bet ji turi ir likti inkognito. Filme, be abejo, bus nesantuokinių ryšių, bet nugalės tikroji meilė. Tiesa, per aukas :) .
Dvi draugės dirba mokytojomis, o štai trečioji šiuo metu bedarbė, bet taip pat buvusi dailės mokytoja. Ir spėkite, kuri iš jų laisviausia savo dvasia? Žinoma, trečioji! Visos jos turi savitą meilės sampratą, nes juk meilė apibrėžimo neturi ir negali turėti.
Melodrama su komedijos elementais! Filmas - originalus, dvelkia prancūziška atmosfera. Tačiau ši melodrama man pasirodė pernelyg jau melodramiška. ☺️ Galbūt, tiesiog ne mano žanras: viena jų nuolatos verkšlena ir dėl visko jaučiasi kalta, kita - pastoviai išduoda geriausią draugę ir nelabai ją graužia sąžinė, o štai trečioji - labiausiai iš jų racionali ir adekvati, galbūt todėl ir patraukliausia.
Patiko, kad leido stebėti kur likimas nuneš veikėjus. Iki pabaigos išlaikyta intriga tai kaip gi čia bus…
Tada jau pasidaro įdomiau, nes praradimai brandina žmones ir padeda jiems susivokti, kas yra tikra, kas ne, kas svarbu, o kas tik žaidimas.
Tikriausiai daug kas girdėjome, kad prancūzams turėti meilužę – norma, bet ji turi ir likti inkognito. Filme, be abejo, bus nesantuokinių ryšių, bet nugalės tikroji meilė. Tiesa, per aukas :) .
Melodrama su komedijos elementais! Filmas - originalus, dvelkia prancūziška atmosfera. Tačiau ši melodrama man pasirodė pernelyg jau melodramiška. ☺️ Galbūt, tiesiog ne mano žanras: viena jų nuolatos verkšlena ir dėl visko jaučiasi kalta, kita - pastoviai išduoda geriausią draugę ir nelabai ją graužia sąžinė, o štai trečioji - labiausiai iš jų racionali ir adekvati, galbūt todėl ir patraukliausia.