Neblogas filmas.

Įdomus, pilietiškas, politizuotas filmas. Aktualus ir mums.

Labai gerai parodo, prie ko priveda tėvų "mano vaikas tikrai ne kvailas gi, tikrai turi išlaikyti viską gerai, aš geriau už visus (ir net patį vaiką) žinau, kokie jo sugebėjimai ir žinios". Ir kaip tai žaloja patį vaiką.

Nepaisant to, kad visų veikėjų elgesys atrodo kaip neaiškus spektaklis, filmas kupinas žmogiškų, autentiškų momentų, kurių fone atsiskleidžia svaiginantys Budapešto vaizdai.

Ne tokio filmo tikėjausi iš aprašymo, bet labai patiko. Nors nebuvau padariusi namų darbų ir trūko politinio konteksto suvokimo, daug aspektų pritaikomi universaliai: kaip greitai gimsta sensacijos (ypač kai tema jautri ir niekas nesivargina tikrinti faktų), kaip sunku diskutuoti be pykčio ir pakelto tono (nepaisant išsilavinimo lygio), kokia susikaldžiusi visuomenė. Filmo biudžetas mažas, bet jausmų sukelia daug.

Pirma mintis kalbant apie šį filmą: iškart prisimenu M. Kundera ,,Nepakeliama būties lengvybė". Vengrijos politinis ir istorinis kontekstai šiame filme susipina su paauglio vaikino vidiniu pasauliu ir jo pasaulio matymu. Neslėpsiu, nesitikėjau, kad po filmo išėjus norėsis patylėti ir pabūti savo pasaulyje, bet taip buvo. Filmas kupinas įvairių prieskonių: meilės, neapykantos, baimės, džiaugsmo, nusivylimo ir kt. Žodžiu, visas popuri.

Filmas toks, kur galėtų būti perpus trumpesnis. Bet visos pykčio scenos labai gerai suvaidintos., yra ir gražių montažų, bet bendrai nėra tas filmas, kuris patektų į mano top

Filmui reikalingas į(si)vedimas į temą, nes man kaip nelabai daug žinančiai apie Vengrijos politinį kontekstą reikėjo daugiau detalių, kad pilnai suprasti filmo žinutes. Šiaip filmas ilgokas, bet pati mintis ir istorijos pasakojimo būdas man patiko ir susižiūrėjo neblogai.

Nieko per daug nesitikėjau iš „Tikrosios priežasties“ – ėjau, nes tiko laikas ir 🇭🇺engriškam kinui jaučiu seną simpatiją nuo kadaise festivalyje matytų „Kontrolierių“. Ir ką gi, žavingai nufilmuota visuomenės kritika. Visuomenės, kuri taip primena mūsiškę, su plaukiojančiom vertybėm ir prasmę mainančia simbolika.

Kuris labiau fašistas – rodosi, nesibaigianti diskusija šiomis dienomis. o priešiškumo tikroji priežastis neretai slepiasi visai kitur. gal šachtoje, kuria lekia miesto pletkai? Tikrai rekomenduoju!

Akivaizdžiai patenkantis į geriausių festivalio filmų sąrašą, „TIKROJI PRIEŽASTIS“ patvirtina istoriškai aukštą vengrų kino lygį. Buitinės dramos žanro filmas konstruojamas lyg dienoraštinis pasakojimas. Pradžioje atrodęs kaip trijų asmenų šeimos gyvensenos atvaizdas, greitai pasipildo ir kitais Budapešto gyventojais.

Žavi filmo režisūra ir rodomų personažų filmavimas. Kažkas itin originalaus, derinant kamerą, sekiojančią paskui herojų, su stacionariai pastatyta.
Neuždelsus nuo dokumentinio stiliaus žmonių kasdienybės vaizdavimo pereinama prie visuomenės aktualijų. Esminė, sakyčiau, užsidegusios žurnalistės tyrimas, kai yra nežinoma reikalo esmė, bet norima daryti sensaciją. Kokia bebūtų simpatiška filme reporterė, bet prikišamai „stumdama“ savo išankstinį nusistatymą apie įvykį, ji „priskaldo malkų“. O argi tai nėra aktualija ne vien Vengrijoje?..

Palaipsniui prieinama ir prie dabartinės Vengrijos politinių grimasų. Nesame pasiruošę diskutuoti apie Vengrijos vidaus politines aktualijas, bet filmas savotiškai įveda į supratimą, kad partija Fidesz yra „orbanistų“ rinkėjų flagmanas, o nacionalinės vėliavos spalvų kokarda – buvęs 1956 m. sukilimo ženklelis, kurį savinasi dabar balsuojantys už Orbaną… Natūralu, kad filme įvyksta aršus skirtingai balsuojančių vengrų disputas.

Mums, kaip stebėtojams, Vengrija tampa nors kiek suprantamesnė. Ir tai filmo pliusas. Kaip ir bendras filmo pliusas, atskleidžiant veikėjų charakterius, šalies susiskaldymą.

Labai vertas dėmesio kinas!