Lėtas kino pasakojimas apie moterų gyvenimą, bendrystę Indijoje. Gal dėl to,kad žiūriu dokumentiką,skaitau knygas apie Indiją,kažkokios ypatingos emocijos nejaučiau. Tiesiog tokia režisieriaus istorija ir aš ją pamačiau.
Lėtas, tikroviškas Indijos moterų gyvenimas. Gražus ir gilus siužetas,bet kažkaip "neužkabino". Gal todėl,kad per TV rodoma daug dokumentinių filmų apie Indiją
Prisipažinsiu nesupratau filmo. Jei ką, tai buvęs ir Indijoje, ir Mumbajuje. Bet ... lėtai dėliojama kažkas tokio bereikšmiška. Matyt toje beprasmybėje ir yra kažkas gražaus. Bet tiek to. Buvau nusivylęs. Tikiuosi kiti įžiūrėjo tinkamo sau.
Lėtas, ramus filmas, leidžiantis įvertinti moteriškos bendrystės grožį. Siužetinė linija 'su duobėmis', ypač paskutinė filmo dalyje, tačiau bendrai filmas 'susižiūri' ir palieka šviesų pojūtį.
Matėsi, kad režiesierė pradėjo savo kūrybinį kelią nuo dokumentikos, jautėsi ir čia ši dvasia. O eiti į šį filmą į iLuxe salę buvo labai geru sprendimu. Padėjo visiškai atsipalaiduoti ir tiesiog būti kartu su filmu.
Neskubaus kino mėgėjams. Labai šiltas, lėtas kinas. Tiesiog vietomis net buvau meditatyviai, poetiškai užsupta. Moteriška draugystė, bendrystė ir šviesa. Filmas, pelnęs metų Kanų Grand Prix. „Didelis miestas iš žmogaus vagia laiką.“
Intymūs ir paveikūs moterų personažai, su kuriais kaip skaitant gerą romaną, imi ir liūdesį ir džiaugsmą kartu išgyvent. Atlieps toms/tiems, kurie jaučia, kad kažką negyvo, nebereikalingo gyvenime reikia paleisti ir atlaisvinti vietą kitiems dalykams. Ir kaip surealu po Indijos vaizdų ir garsų filme išeiti į ramią Vilniaus gatvę..
Jau viskas kaip ir parašyta tikrai taikliai prieš tai buvusiuose 3 komentaruose. Tai tikrai geras kinas. Mėgstantiems neskubrumą, detales. Jausmingas. Dar nebuvau mačiusi tokio šiuolaikinio indiško filmo! Padėjo atsikratyti asociacijos su priešu kažkiek metų susikurtu indiško kino stereotipu. Ir tikrai puikus kinas!
Nagi, nagi, tikrinu, ar visi Kino Pavasaris / Vilnius Film Festival filmai šiemet yra dedikuoti pasaulio gelbėtojams katinams!😻 Žinoma, juokauju, bet vakar buvo visas filmas, skirtas latviškam kakiui, o šiandien žiūrėjau indų filmą ,,Taip įsivaizduojame šviesą". Jame besilaukiančiai daugiamilijoninio Mumbajaus katytei padaroma net echoskopija, kas, matyt, net daugeliui Indijos moterų neprieinama prabanga. Bet filmas tikrai ne apie katytę. Jis patiks lėto, neskubraus kino mėgėjams, kurie gali mėgautis nereikšmingas dialogais apie kasdienius mažus dalykus, kuriuose atsiskleidžia gyvenimo džiaugsmai ir kažkur žėruojančios viltys bei skausmo krislai, leisti žvilgsniui slysti miesto ir gamtos panoramomis, palydimamomis subtiliu muzikiniu nuotaikos akompanimentu. Pagrindinės filmo herojės - seselėmis ir slaugytojomis dirbančios moterys, spaudžiamos tradicijų, nepritekliaus, bet gebančios matyti kaip šviesą daugelį daugelį dalykų. Ir pačios būti šviesa. Filme nėra tokių skambių ir pakylėtų žodžių, kalba pats vaizdas, Mumbajus panoramos su tamsoje degančiais daugiabučių langais. Filmas švelniai ir subtiliai kalba apie šviesą žmogaus sieloje, apie meilę, gebančia tą šviesą prilyginti žvaigždėms danguje. Tik nereikia manyti, kad tai Bolivudo kūrinys su pilvo šokiais ir dainomis. Tai arthauzo filmas, pelnęs pernai metų Kanų Grand Prix.
Lėtas, muzikalus ir senu geru kinu dvelkiantis pasivaikščiojimas, ieškant šviesos Mumbajaus skersgatviuose ir jo gyventojų širdyse. Tai filmas apie moterišką seserystę, kuri tvirtesnė už finansinius įsipareigojimus, kraujo ryšį ar santykius su partneriu. Jei apie indišką kiną iki šiol girdėjote tik legendas, pats metas su šiuolaikiniu jo veidu susipažinti artimiau.
Ir kaip surealu po Indijos vaizdų ir garsų filme išeiti į ramią Vilniaus gatvę..
Žinoma, juokauju, bet vakar buvo visas filmas, skirtas latviškam kakiui, o šiandien žiūrėjau indų filmą ,,Taip įsivaizduojame šviesą". Jame besilaukiančiai daugiamilijoninio Mumbajaus katytei padaroma net echoskopija, kas, matyt, net daugeliui Indijos moterų neprieinama prabanga.
Bet filmas tikrai ne apie katytę. Jis patiks lėto, neskubraus kino mėgėjams, kurie gali mėgautis nereikšmingas dialogais apie kasdienius mažus dalykus, kuriuose atsiskleidžia gyvenimo džiaugsmai ir kažkur žėruojančios viltys bei skausmo krislai, leisti žvilgsniui slysti miesto ir gamtos panoramomis, palydimamomis subtiliu muzikiniu nuotaikos akompanimentu.
Pagrindinės filmo herojės - seselėmis ir slaugytojomis dirbančios moterys, spaudžiamos tradicijų, nepritekliaus, bet gebančios matyti kaip šviesą daugelį daugelį dalykų. Ir pačios būti šviesa.
Filme nėra tokių skambių ir pakylėtų žodžių, kalba pats vaizdas, Mumbajus panoramos su tamsoje degančiais daugiabučių langais.
Filmas švelniai ir subtiliai kalba apie šviesą žmogaus sieloje, apie meilę, gebančia tą šviesą prilyginti žvaigždėms danguje.
Tik nereikia manyti, kad tai Bolivudo kūrinys su pilvo šokiais ir dainomis. Tai arthauzo filmas, pelnęs pernai metų Kanų Grand Prix.