Ilgas, tačiau neprailgsantis dėl įtempto, netikėto siužeto. Kiekviena detalė pasirodė svarbi ir reikalinga, kaip ir vykę pokalbiai. Paprastai nesirenku filmų, kuriuose per daug paliečiamas politinis/kultūrinis kontekstas, bet šis sudomino, įtraukė ir tiesą sakant paliko gilų įspūdį. Stiprus ir kokybiškas filmas!
Šis filmas užkabino iš karto: vien metafora apie tai, kaip auga figos: paukščiai išsituština kartu su jų sėklomis ant medžių, tos sėklos sudygsta ir auga figa parazituodama, kol jos šaknys apraizgo ir nužudo patį medį... Buvo labai miela akiai ir ekrano prieblanda: didžioji dalis veiksmo vyksta prislopintoje šviesoje. Bet nepasakytum, kad tai tamsi atmosfera iš pradžių, nes joje labai gražiai gyvena šeima. Stebi jos gyvenimą, santykius, kalbos manierą seniausios pasaulio kultūros – persų – kalba, kaip labai harmoningą, pagarbų. Dar pagalvojau: o kaip gražiai rytietės moka rūpintis savo vyrais! Filmas ilgas – beveik 3 valandų, bet neprailgsta. Nes po truputį atmosfera ir įtampa tirštėja. Tačiau režisierius nekuria nuotykių filmo, tai psichologinė politinė drama, pasakojanti apie 2022 m. Teherane vykusius protestus, po to, kai policija nužudė studentę, nusiėmusią hidžabą gatvėje. Filme meistriškai parodoma, kaip tikėjimas, kaip ta figos sėkla sunaikina šeimos vyrą, kaip žmogų. Santūrus vyras ir jautrus, atsakingas tėvas tiesiog virsta žiauriu ir abejingu, pasirengusiu viskam dėl tarnavimo fundamentalistiniam režimui. Tai, be abejo, ir filmas apie moterų teises. Teisę nusidažyti nagus ar plaukus, teisę būti nepriklausoma nuo vyro ar tėvo. Teisę nebūti daiktu, tarnaujančiu kitam.
Vienas geriausių 30-ojo Kino pavasario filmų. Stiprus, įtraukiantis, bauginantis atvaizduojama realybe, jaudinantis likimais, nepaleidžiantis peržiūros metu ir po jos.
Mano nuomone, tai pats stipriausias ir įtaigiausias šių metų Kino pavasario filmas! Visiškai nesutikčiau su kai kurių vertintojų nuomone, kad antroji filmo dalis "apie nieką" ar "tuščia" - kaip tik iki pat paskutinės akimirkos sukausto dėmesį ir labai įtaigiai perteikiama tiek šeimos, tiek ir visos šalies drama.
Vienas iš stipriausių filmų šiemet, per vienos šeimos portretą atspindintis skirtingą Irano visuomenės narių santykį su režimu. Ilgas, bet toks, nuo kurio sunku atsiplėšt. Ypač turint omenyje kontekstą, pavyzdžiui tai, kad aktorei Soheila Golestani, vaidinančiai mamą, yra uždrausta išvykti iš Irano. 5/5.
Bendra filmo idėja ir pirma dalis - labai gera. Taip pat puikiai integruoti vaizdai iš realybės. Deja, bet antroji filmo dalis ir pabaiga - nuvilia, posūkis iš socialinių / politinių problemų į trilerį visiškai nereikalingas ir savęs nepagrindžia. Gaila, nes galėjo būti beveik tobulai.
Top trejetuke. Labai mane įtraukusi, visiškai slaptai nufilmuota politinė drama, dėl kurios režisierius turėjo palikti Iraną. Šis filmas – drąsos simbolis. Kūrybos aktas prieš sistemą.
Tiesiog sukrėtė, lyg kas trinktelėjo, parą nėjo atsigauti. Užvaldė toks beprasmybės jausmas, suvokimas, kad nieko negali padaryti dėl to, kokioje santvarkoje gimsti, kokiame visuomenės suvokime apie moterį padėtį toje santvarkoje. Kaip pametamos vertybės dėl noro įtikti tai santvarkai. Kaip greitai žmogus gali pradėti daryti vieną klaidą po kitos ir negalėti sustoti. Filmas papipirintas dokumentiniais kadrais iš įvykių Irane, moterų protestų. Kiekvieną moterį palies, prižadu. Įtampa ima pamažu virti nuo pirmųjų minučių, galiausiai viskas užkunkuliuoja kaip geriausiame trileryje. Ir žinai, kad tokia istorija - neišgalvota (bent jau iki paskutinių kadrų - personažo lemties), jų, tikėtina, realybėje yra ne viena.
„Man niekada nebuvo kilusi mintis kurti filmus vien tam, kad publika gerai praleistų laiką. Gyvendamas Irane jaučiu baimę, bet turiu stoti su ja į akistatą“, – dar 2015 metais duotame interviu sakė režisierius Mohammadas Rasoulofas.
„Šventosios figos sėkla“ yra vienas iš, spėčiau, populiariausių filmų ir tai tikrai nėra filmas, kurį žiūrėtum norėdamas gerai praleisti laiką.
Irane dėl savo kūrybos menininkas ne kartą kalintas, o pernai prieš pat Kanuose vyksiančią naujojo filmo premjerą jam skirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Rasoulofas priėmė sprendimą bėgti, savo šeimą iš Irano jis buvo išvežęs jau seniau.
Aktoriai irgi buvo apklausti valdžios institucijų, kai kurie iš šalies spėjo pabėgti. Vaidindami šiame filme jie rizikavo savo laisve.
Kaip rašoma, režisierius iš Irano pasitraukė neturėdamas jokio asmens dokumento – režimas jį buvo atėmęs, o jo asmenybę Vokietijos (kur šiuo metu ir gyvena) pareigūnai, tarpininkaujant diplomatams, identifikavo pagal pirštų antspaudus.
„Kaip Irane funkcionuoja cenzūra, tikriausiai tai galima suprasti tik ilgesnį laiką pagyvenus Irane. Gali netrukdomas reikšti savo nuomonę taksi arba kritikuoti politiką. Tačiau vos tavo žodžiai nuskambės filme arba atsidurs laikraštyje, sulauksi problemų“, – yra sakęs režisierius.
„Šventosios Figos sėkla“ (metaforiškai – medis, kuris sunaikina savo šeimininką) pasakoja ne tik vienos Teherano šeimos istoriją. Jis kalba ir apie kartų skirtumus – jaunų žmonių požiūris jau yra kitoks, jie mato pasipriešinimo prasmę. Keliami religiniai klausimai: kodėl šeimos tėvas (ar bet kas kitas) turi nurodyti, kaip jo dukroms mylėti dievą? Ko daugiau šeimos moters pasirinkimuose – mamos ar žmonos?
Ilgas, bet neprailgstantis ir labai stiprus filmas.
Mohammado Rasoulofo politinis trileris „Šventosios figos sėkla“ – pasakojimas, atskleidžiantis moterų gyvenimo Irane tikrovę. Filmas pasakoja apie Irano socialinę ir politinę realybę. Įtampa sluoksniuojasi lėtai (visgi ir filmo trukmė 168 min), istorija vis plečiasi ir auga, kol galop tampa tokia tiršta, kad iš užmaršties properšų ima nirti dar ir šeimos praeities šešėliai – tiesiogiai neparodyti, bet iš atsitiktinių frazių nesunkiai nuspėjami. Šioje dramoje viskas nuo socialinės ir politinės įtampos Teherane iki šeiminių santykių subtilybių tiesiog sukrečia. Filmas ilgas, bet neprailgstantis. Sunkus, bet VERTAS.
"Šventosios figos sėkla" yra įtraukianti ir emociškai stipri drama, atskleidžianti Irano visuomenės realijas per šeimos tragediją. Filme puikiai perteikiama auganti įtampa ir paranoja, o aktorių pasirodymai palieka gilų įspūdį. Filmas priverčia susimąstyti apie asmenines laisves ir moterų padėtį tokioje sudėtingoje aplinkoje. Nors trukmė beveik trys valandos, kiekviena minutė verta dėmesio.
Pažiūrėjus viduje širdis nenustoja kalatotis. Sunku "suvirškinti" filmą, bet čia gal to ir nereikia. Širdis kalatojas už žmones, kurių likimas filme atvaizduotas ir dega, kad niekam niekad nereikėtų eiti prieš "savą" vardan galimybės patirti gyvenimą.
Kai tik pažiūrėjau Šventosios figos sėkla - savo social media paleidau žinutę, kad tiems, kas ieško savo Kino pavasario TO filmo, tai čia šis - būtent TAS. Toks, kur iš didžiųjų raidžių. Kurio nevalia praleisti. Kuris iš mano iki šiol matytų 7-ių Kino pavasario filmų, vis dar užima pirmąją vietą. Ir nesu tikra, ar situacija keisis, net kai būsiu pamačiusi, kad ir dvidešimt filmų iš šių metų programos.
Filmas apie Irano režimą. Po filmo režisieriui teko bėgti iš šalies. Nerealus filmas. Po jo tikrai sups jausmų vandenynas. Jis tikrai daugiau nei vertas pamatymo. Ir pamąstymo per ir po. Nepaisant to, kad filmas tikrai ilgas, veiksmas jame ir turinys - labai prikausto, nei kiek neprailgsta. Taip, tai TAS - jūsų ir mano, visų mūsų, mylinčiųjų KP, šių metų PERLAS.
Politinis trileris sukurtas slapčia, režisierius su visa medžiaga pabėgo iš Irano, nes buvo nuteistas 8 metams. Jo atveriamą tiesą, kuri tokia nepatogi valdžiai, sustiprina montaže panaudoti dokumentiniai kadrai iš 2022 m. protestų prieš moralės policiją, kurie mūsų regione nesukėlė tokio didelio atgarsio. O kas nutiko su protestuotojais ir jų baudėjais, ir aiškinasi filmas. Šeimos motina man čia klaikiai primena tą baisuoklę iš INTERESŲ ZONOS – savo užsidegimu, kad viskas tik dėl šeimos... Labai linkiu neišsigąsti filmo trukmės, nes Mohammadas Rasoulof rusenančią įtampą ilguose kadruose palaiko tiesiog meistriškai.
Buvo labai miela akiai ir ekrano prieblanda: didžioji dalis veiksmo vyksta prislopintoje šviesoje. Bet nepasakytum, kad tai tamsi atmosfera iš pradžių, nes joje labai gražiai gyvena šeima. Stebi jos gyvenimą, santykius, kalbos manierą seniausios pasaulio kultūros – persų – kalba, kaip labai harmoningą, pagarbų. Dar pagalvojau: o kaip gražiai rytietės moka rūpintis savo vyrais!
Filmas ilgas – beveik 3 valandų, bet neprailgsta. Nes po truputį atmosfera ir įtampa tirštėja. Tačiau režisierius nekuria nuotykių filmo, tai psichologinė politinė drama, pasakojanti apie 2022 m. Teherane vykusius protestus, po to, kai policija nužudė studentę, nusiėmusią hidžabą gatvėje.
Filme meistriškai parodoma, kaip tikėjimas, kaip ta figos sėkla sunaikina šeimos vyrą, kaip žmogų. Santūrus vyras ir jautrus, atsakingas tėvas tiesiog virsta žiauriu ir abejingu, pasirengusiu viskam dėl tarnavimo fundamentalistiniam režimui.
Tai, be abejo, ir filmas apie moterų teises. Teisę nusidažyti nagus ar plaukus, teisę būti nepriklausoma nuo vyro ar tėvo. Teisę nebūti daiktu, tarnaujančiu kitam.
„Šventosios figos sėkla“ yra vienas iš, spėčiau, populiariausių filmų ir tai tikrai nėra filmas, kurį žiūrėtum norėdamas gerai praleisti laiką.
Irane dėl savo kūrybos menininkas ne kartą kalintas, o pernai prieš pat Kanuose vyksiančią naujojo filmo premjerą jam skirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Rasoulofas priėmė sprendimą bėgti, savo šeimą iš Irano jis buvo išvežęs jau seniau.
Aktoriai irgi buvo apklausti valdžios institucijų, kai kurie iš šalies spėjo pabėgti. Vaidindami šiame filme jie rizikavo savo laisve.
Kaip rašoma, režisierius iš Irano pasitraukė neturėdamas jokio asmens dokumento – režimas jį buvo atėmęs, o jo asmenybę Vokietijos (kur šiuo metu ir gyvena) pareigūnai, tarpininkaujant diplomatams, identifikavo pagal pirštų antspaudus.
„Kaip Irane funkcionuoja cenzūra, tikriausiai tai galima suprasti tik ilgesnį laiką pagyvenus Irane. Gali netrukdomas reikšti savo nuomonę taksi arba kritikuoti politiką. Tačiau vos tavo žodžiai nuskambės filme arba atsidurs laikraštyje, sulauksi problemų“, – yra sakęs režisierius.
„Šventosios Figos sėkla“ (metaforiškai – medis, kuris sunaikina savo šeimininką) pasakoja ne tik vienos Teherano šeimos istoriją. Jis kalba ir apie kartų skirtumus – jaunų žmonių požiūris jau yra kitoks, jie mato pasipriešinimo prasmę. Keliami religiniai klausimai: kodėl šeimos tėvas (ar bet kas kitas) turi nurodyti, kaip jo dukroms mylėti dievą? Ko daugiau šeimos moters pasirinkimuose – mamos ar žmonos?
Ilgas, bet neprailgstantis ir labai stiprus filmas.
Tik pabaiga kažkokia greita ir holividinė.
Filmas apie Irano režimą. Po filmo režisieriui teko bėgti iš šalies. Nerealus filmas. Po jo tikrai sups jausmų vandenynas.
Jis tikrai daugiau nei vertas pamatymo. Ir pamąstymo per ir po. Nepaisant to, kad filmas tikrai ilgas, veiksmas jame ir turinys - labai prikausto, nei kiek neprailgsta.
Taip, tai TAS - jūsų ir mano, visų mūsų, mylinčiųjų KP, šių metų PERLAS.