Pačios didžiausios rekomendacijos! Labai stiprus, jautrus, realistiškas filmas. Po šio filmo supratau ir dar karta atsiminiau, kad kaip mes gerai gyvename. Filme nėra prof. aktorių. Visus vaidmenis sukūrė paprasti žmonės ir jie atstovavo savo profesiją. Pvz. Bolt kurjerį suvaidinęs žmogus, ir yra Bolt kurjeris. Tai suteikė dar didesnį realybės vaizdą... Filmo pabaigoje visos verkėme. Must watch!
Suleimano istorija, yra apie daugybę žmonių pasaulyje, su kuriais prasilenkiame kasdien, bet kurių nepastebime. Imigrantų istorijos retai yra džiaugsmingos, ypatingai, kuomet šie žmonės nelegaliais keliais įmigruoja į Vakarų valstybes iš Ttrečiųjų šalių. Šios istorijos pilnos labai skaudžių išgyvenimų, kuriuos patiems imigrantams sunku atskleisti, o mums vakariečiams sugebėti bent kažkiek atitaisyti padarytą žmogiškąją žalą. Šie žmonės kaip ir Suleimanas kenčia kiekviename žingsnyje, nes yra „nepilnaverčiai“ piliečiai. Jeigu filmo pradžioje jaučiama šiokia tokia atskirtis tarp „mes“ ir „jie“, filmo pabaigoje tikrai visi iki vieno žiūrovo kabinasi į vilties kruopelytę, jog teisybė šių žmonių atžvilgiu turi nugalėti ir kad šie žmonės pagaliau bus pastebėti bei išgirsti.
Filmas labai patiko,jo tema labai aktuali ir puikiai parodyta,kaip tai vyksta Prancūzijoje. Manau, tai ne vien tik Vakarų Afrikos migrantų istorija, bet ir kai kurių Rytų Europos migrantų istorija, siekiant ieškoti geresnio gyvenimo senojoje Vakarų Europoje
Pažiūrėjus šį filmą supranti kaip tu pats gerai gyveni. Kai nematai kaip gyvena tie žmonės kurie dviračiais išvežioja maistą mums europiečiams. Kaip mes juos nuvertinam kaip antrarūšius žmones. Labai jaudinanti ir emocionali istorija. Ir manau kiekvienas toks emigrantas turi savo unikalią išgyvenimo istoriją. Ypač šiandieniniam jaunimui siūlyčiau pasižiūrėti kaip edukaciją šį filmą, nes tikrai nesupranta kiek daug visko jie dabar turi ir kaip nemoka viso to vertinti. Kaip yra aprūpinti tėvų ir yra išlepę. Pagrindinio herojaus vaidyba nepriekaištinga.
Va, štai ir geras filmas. Žinant pabėgėlių padėtį Prancūzijoje ir tikslą bet kokiomis priemonėmis įsitvirtinti, ta pats pasakojimas puikus. Vaidyba nepriekaištinga. Nuostabus operatoriaus darbas. Puikus suvedimas. Ačiū kūrėjams.
Stiprus, emocionalus, socialinis filmas, iki ašarų (bent jau man). Pagrindinio aktoriaus vaidyba labai įtaigi, puikiai parodanti emigranto kasdieninį gyvenimą, uždirbama duoną ir jo iššūkius. Nepalenkiamas charakteris, judėjimas į priekį, judėjimas link tikslo ir teisybės įkvepia. Verta pamatyti visiems! Ypač migrantų, emigrantų ir pabėgėlių nekentėjams.
Stiprus filmas, labai gerai parodantis, kad išankstinė nuomonė/vertinimas ne visada teisinga, tačiau kitam ji gali uždaryti paskutines duris, kad šiame pasaulyje tikrai ne visi lygūs ir galimybės nėra vienodos bei priklausančios nuo asmeninių pastangų, kad situacija, kurioje esi, nebūtinai yra tokia, nes 'pats kaltas', kad 'startinė pozicija' gyvenime vis dėlto reiškia daug tam, kiek gali padaryti ir kur nueiti, o žmogaus teisės kol kas prigimtinės tik deklaratyviai, o ne realybėje. Puikus pasirinkimas šiam filmui nenaudoti jokio garso takelio.
Puikus filmas, įtraukintis ir įtaigus, parodantys kokį kelią žmonės pereina, kad patektų į geresnį gyvenimą, šiek tiek į viską pažiūrėti iš kitos pusės.
Įtaigus ir aktualus kūrinys, atskleidžiantis migranto iš Gvinėjos, Suleimano, gyvenimą Paryžiuje. Filmas subtiliai perteikia nelegalaus imigranto kasdienybę, jo pastangas įsitvirtinti svetimoje šalyje ir kovą dėl geresnio gyvenimo. Filmas meistriškai atskleidžia, kaip sunku migrantams prisitaikyti prie naujos aplinkos, susidurti su išnaudojimu ir siekti teisėto statuso. Filmas ne tik parodo fizinius iššūkius, su kuriais susiduria Suleimanas, bet ir pabrėžia emocinę naštą bei viltį, kuri skatina jį judėti pirmyn. Šis filmas tikrai skatina susimąstyti apie migracijos problemas, socialinę nelygybę ir žmogaus stiprybę siekiant geresnio gyvenimo. Jautrus ir įkvepiantis pasakojimas, kuris ilgai išliks atmintyje, o taip pat ir paskatins permąstyti savo požiūrį į migrantus bei jų kasdienius iššūkius.
,,Suleimano istorija“ festivalio repertuare – man tikrai ne pirmo pasirinkimo filmas. Esu hedonistė, estetė ir salės tamsoje dažnai ieškau tik galimybės pabėgti, pasislėpti nuo realybės. Sapnuoti kažkieno gražiausią sapną. ,,Suleimano istorija“ galimybės sapnuoti nesuteikia. Ji – rupiai žemiška, na, ir kiek dar nutolusi nuo mūsų. Neįprastas miesto road movie, kai kamera lekia paskui maisto kurjerio dviratį vis didėjant jo greičiui ir įtampai. Filmas balansuoja ant dokumentikos ribos: pagrindinis herojus Suleimanas, vaidinamas realaus imigranto iš Gvinėjos Abou Sangarės, kuris iki šio filmo nelegaliai dirbo mechaniku, atvykęs į Prancūziją ir pradėjęs nelengvą legalizavimosi kelią, galų gale papasakoja migracijos darbuotojai savo tikrą istoriją. Istorija tikrai jaudina. Ir ten nėra vaidybos: Suleimanas - Abou, apnuogina asmeninę patirtį. Tai – dokumentika vaidybiniame filme. Ir ji negali nepaliesti. Dauguma mūsų gyvenam patogų baltųjų gyvenimą ir tik kažkur smegenų kamputyje yra reakcija į trečiojo pasaulio atvykėlių į mūsų pasaulį problemas. Juolab, kad mūsų pačių pasaulis kelia tiek nerimo, kad jau sudėtinga svarstyti apie bendražmogiškus dalykus. Nors gi, ką gali žinot, gal po poros metų pats patirsi bedalio dalią. Filmas dar labiau veikia kaip dokumentinis ir dėl to, kad jame nėra muzikos takelio. Visas fonas – tai miesto garsai: mašinų ūžesys, greitosios sirenos, metro ar traukinio bildėsys. Jokios daugiau papildomos emocijos, visa kita sukuriama Abou Sangarės vaidyba/buvimu kadre ir fiksavimu jo gyvenimo ir sistemos. Milžinišką įspūdį paliko būtent migrantų aptarnavimo sistemos veikimas. Rizikuoju susilaukti heito, bet ta maltiečių sriubos lėkštė mūsų senukams atrodo, kaip viduramžių ubagynas, palyginus su migrantamas teikiama pagalba... Dar viena dalykas atskleistas ne parodomai pirštu, bet akivaizdžiai: mūsų hedonistėje ekonomikoje migrantai atlieka juodadarbių vaidmenį, t. y. kas gi norės iš mūsiškių minti dviratį vos ne kiaurą parą?
Šis filmas buvo itin emociškai įtraukiantis ir atvėrė svarbią perspektyvą ne tik Prancūzijos, bet ir kitų šalių kontekste. Jis leido giliau suprasti, su kokiais psichologiniais, kitiems nematomais iššūkiais susiduria kitataučiai kurjeriai, siekdami geresnio gyvenimo. Nors prieš festivalį nebuvau jo įtraukęs į savo sąrašą, džiaugiuosi, kad nusprendžiau jį pamatyti – paliko stiprų įspūdį.
ir puikiai parodyta,kaip tai vyksta Prancūzijoje. Manau, tai ne vien tik Vakarų Afrikos migrantų istorija, bet ir kai kurių Rytų Europos migrantų istorija, siekiant ieškoti geresnio gyvenimo senojoje Vakarų Europoje
Filmas ne tik parodo fizinius iššūkius, su kuriais susiduria Suleimanas, bet ir pabrėžia emocinę naštą bei viltį, kuri skatina jį judėti pirmyn.
Šis filmas tikrai skatina susimąstyti apie migracijos problemas, socialinę nelygybę ir žmogaus stiprybę siekiant geresnio gyvenimo. Jautrus ir įkvepiantis pasakojimas, kuris ilgai išliks atmintyje, o taip pat ir paskatins permąstyti savo požiūrį į migrantus bei jų kasdienius iššūkius.
,,Suleimano istorija“ galimybės sapnuoti nesuteikia. Ji – rupiai žemiška, na, ir kiek dar nutolusi nuo mūsų. Neįprastas miesto road movie, kai kamera lekia paskui maisto kurjerio dviratį vis didėjant jo greičiui ir įtampai. Filmas balansuoja ant dokumentikos ribos: pagrindinis herojus Suleimanas, vaidinamas realaus imigranto iš Gvinėjos Abou Sangarės, kuris iki šio filmo nelegaliai dirbo mechaniku, atvykęs į Prancūziją ir pradėjęs nelengvą legalizavimosi kelią, galų gale papasakoja migracijos darbuotojai savo tikrą istoriją.
Istorija tikrai jaudina. Ir ten nėra vaidybos: Suleimanas - Abou, apnuogina asmeninę patirtį. Tai – dokumentika vaidybiniame filme. Ir ji negali nepaliesti.
Dauguma mūsų gyvenam patogų baltųjų gyvenimą ir tik kažkur smegenų kamputyje yra reakcija į trečiojo pasaulio atvykėlių į mūsų pasaulį problemas. Juolab, kad mūsų pačių pasaulis kelia tiek nerimo, kad jau sudėtinga svarstyti apie bendražmogiškus dalykus. Nors gi, ką gali žinot, gal po poros metų pats patirsi bedalio dalią.
Filmas dar labiau veikia kaip dokumentinis ir dėl to, kad jame nėra muzikos takelio. Visas fonas – tai miesto garsai: mašinų ūžesys, greitosios sirenos, metro ar traukinio bildėsys. Jokios daugiau papildomos emocijos, visa kita sukuriama Abou Sangarės vaidyba/buvimu kadre ir fiksavimu jo gyvenimo ir sistemos.
Milžinišką įspūdį paliko būtent migrantų aptarnavimo sistemos veikimas. Rizikuoju susilaukti heito, bet ta maltiečių sriubos lėkštė mūsų senukams atrodo, kaip viduramžių ubagynas, palyginus su migrantamas teikiama pagalba...
Dar viena dalykas atskleistas ne parodomai pirštu, bet akivaizdžiai: mūsų hedonistėje ekonomikoje migrantai atlieka juodadarbių vaidmenį, t. y. kas gi norės iš mūsiškių minti dviratį vos ne kiaurą parą?