Filmas paliečia daugybę gyvenimo aspektų, nes ar gali būti geresnė erdvė nei sunkių nusikaltimų pataisos namai. Čia kaliniai stoja akistaton su visais savo demonais ir gyvenimą permąsto iš esmės. Viena vertus tai graži, bet kartu sunki istorija apie žmones, kurie stengiasi pagaliau atrasti save ir dėliodami savo tikąją asmenybę mėgina kartu sulipdyti aštrias šukes bei vis pabėgančias smėlio kruopelytes. Tuo pačiu tai puikus priminimas mums žiūrovams, kad gyvenimą reikia nugyventi „teisingai“, tai yra būti ne kuom kitu, bet pačiu savimi, na ir be abejo, „pasitikėti procesu“.
Mėgstu filmus, kurie remiasi tikromis gyvenimo istorijomis, kaip ir šis. Įdomu kaip žmonės per meno formą geba keistis. Šis filmas priminė, kad net sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis menas gali suteikti vilties ir prasmės.
Laukiau kažkodėl kažko slegiančio, gavau gana optimistišką filmą. Pagrindinį vaidmenį atlikęs Colman Domingo tiesiog nuostabus čia, bet tai, kad beveik visi filme pasirodę žmonės nėra tikri aktoriai, o vaidino patys save - wow.