Tapybiškai vizualus filmas. Paviršutiniame lygmenyje matome pagyvenusį, iš pažiūros pasiturintį, homoseksualą, tenkinantį visus savo fiziologinius poreikius, kurių dauguma yra tiesiog malonumas. Gyliajame lygmenyje matome žmogų, ieškantį savo vietos po saule ir trokštantį to, kas pagal prigimtį visiems turi būti duota, tai yra mylėti bei būti mylimam. Filmo garso takelis abu lygmenis apjungiantis elementas, leidžiantis žiūrovui užčiuopti tikrąsias veikėjų emocijas. Visgi nepasisant netikėtos Ly ir Judžino patirties džiunglėse, kuria tikimąsi atrasti tą užsplėptą žmogiškąjį tarpusavio ryšį, pabaigoje neapleidžia nuojauta, kad šie troškimai taip ir lieka įstrigę kažkur tarp pagrindinio herojaus buto ir pamėgto baro „A hoy“ sienų.
Filmas nuneša į 50-tųjų Meksiką, o vėliau gilyn į Pietų Amerikos džiungles, galiausiai į siurealistinius ieškojimus. Puiki kinematografija, garso takelis. Danielis Kraigas visai kitame amplua, nei mes įpratę, bet vaidyba nepriekaištinga. Patiko labiau nei tikėjausi.
Iš Luca Guadagnino kino visada galima tikėtis netikėto priėjimo prie siužeto, meistriško garso takelio ir svajingos kinematografijos. Deja, šį kartą visos detalės nesusidėjo į vieną gerą jausmą. Per daug simbolikos, per daug manieringumo, per mažai pačios istorijos... truputį nusivyliau..
Prasidėjęs kaip gan lėkšta homoerotinė drama į pabaigą prikaustė dėmesį ir paserviravo įtraukių ir akį itin pamaloninusių kadrų! Jau epiloge pasirodęs ašarojantis begalybės ouroboras į vietas sudėliojo visus simbolius, kurių filme (bent antroje dalyje) gausu kaip ir paliestų temų.
Jau epiloge pasirodęs ašarojantis begalybės ouroboras į vietas sudėliojo visus simbolius, kurių filme (bent antroje dalyje) gausu kaip ir paliestų temų.