Ir smagus, ir gyvenimiškas, ir kartu absurdiškas - labai patiko pabaiga. Lengvai susižiūrėjo, bet kartu ir privertė susimąstyti kiek už visokių kaukių ir vaidmenų visuomenėje yra likę mūsų pačių - autentiškų mūsų.
Šiuolaikiniame pasaulyje, kuomet mūsų emocinė sistema yra be perstojo kontroliuojama, neretai mes pasijuntame kaip ir pagrindinis filmo Povas herojus, tai yra balansuojantis ant perdegimo ribos. Matijas nebesugeba išgyventi normalių emocijų. Jis nepyksta, jį sunku nustebinti ar išmušti iš vėžių, jis visose situacijose sugeba prisitaikyti. Filmas apeliuoja į visuomenės suvaržymus, kurie vis labiau tolina žmogų nuo jo prigimties, leidžiančios jausmus pilnai išgyventi. Didelio džiaugsmo nebejaučiame, it būtume vaikai, baisaus liūdesio nebeišgyvename kaip turėtume, tai yra su riksmais ir klyksmais, pagaliau ignoruojame arba dar blogiau užmaskuojame kitų žmonių veiksmus, kurie tūtėtų kelti tokias emocijas, kaip pyktį, šleikštulį ar nusivilimą. Matijui pabandžius išprovokuoti pastaruosius jausmus, visuomenė tuoj pat ima viską glaistyti ir maskuoti, kaip yra įpratusi daryti savo kasdienybėje. Taigi nieko kito nebelieka kaip tik iššokti pro langą.
Šis filmas man priminė Ernesto Jankausko Man viskas gerai, tačiau šįkart – gerąja prasme. Tai šiltas ir lengvas pasakojimas apie identiteto krizę, kuriame subtili simbolika dera su natūraliu humoru. Smagu matyti, kad režisierius gerbia žiūrovą, leisdamas ne tik analizuoti, bet ir jausti.
Velniškai prasmingas, dailus, pagaulus ir visas jusles apdovanojantis filmas. Žiūrėčiau dar bent keletą kartų, o filmo playlisto platformose laukiu labiau, nei Velykų.
Labai geras filmas, manau hiperbolizuotai parodo šių laikų žmogų. Visuomenėje turi būti pasitempęs, viską puikiai daryti, su visais būti empatiškas, visiems patikti ir įtikti. Ir dažnai prarandama riba koks tu iš tikro esi ir koks tu esi sociume. Prarandi savo identitetą.
Nuo pirmu akimirkų įtraukė nuoširdžiai pateiktas nenuoširdumas, apsimetinėjimas ir šiems laikams labai aktualus savo viešos personos kūrimas, kuri dažniausiai yra šviesmečiais nuo tikrojo "aš". Filmas vietomis prajuokino, sugraudino, privertė susimąstyti, koks absurdiškas kartais būna gyvenimas. Viso filmo metu kaupta emocinė įtampa pabaigoje nuslūgsta, paskutinė scena dar iki dabar sukelia gūsį teigiamų emocijų. Tikrai nuostabus filmas♥️
Ateini pažvelgti į veidrodį ir save atradus pavadinti povu. Po filmo jau su didesniu atidumu stebi kur esi tu, o kur tavasis absudišku galjumi apipiltas visuomenei kišamas portretas. Lengvu geru humoru taip taikliai pateiktos mūsų ydos. Mūsų tuštybė. Plastmasinė siela su dirbtiniais dažikliais ir skonio stiprikliais, kai nebėra lėtai užaugintos ir priimtos asmenynės.
Žavus filmas, komiškas, įtraukiantis, tuo pačiu paprastas ir greitas. Filmo absurdas kelia emocijas, tačiau turiu pripažinti, kad antra dalis tapo kiek nuspėjama ir visai norėjosi kokio nors netikėto, visas kortas sumaišančio dinaminio posūkio, tačiau pasirinkti sprendimai vistiek solidūs ir puikūs, nors ir kiek nuspėjami.
Tai išradinga ir subtiliai šmaikšti juosta. Filmas nepateikia lengvų atsakymų, bet kelia klausimus: kas nutinka, kai gyvename tik tam, kad patiktume kitiems? Ar tikras gyvenimas įmanomas be visiško atvirumo? Sukeliantis emocijas, vertas dėmesio kūrinys kino gurmanams.
Vienas iš favoritų, net nesitikėjau, kad ant tiek patiks. Jau geriau povas būtų trukęs beveik 4h, o ne brutalistas. :)) Kam patiko "Kvadratas" - must see.
Ar pasinaudotumėte galimybe "išsinuomoti" draugą, brolį, sesę, sūnų, tėtį, mamą, kompanioną, pašnekovą, jei tokią turėtumėte? Japonai tokią jau turi realiame gyvenime. O filmo režisierius tai perkelia ir į Europą ekrane. Apie šį filmą norisi mąstyti klausiant: kiek mes esame tikri ar dirbtiniai, nuoširdūs ar apsimetėliai darbe, kavinėje, parduotuvėje, namie, draugų rate ar bet kurioje gyvenimo situacijoje? Ar įmanoma visada būti savimi? Kas yra tas tikrasis "aš"? Ar žmonių tarpusavio santykių garantas vistik yra jausmai? Kiek kiekviename iš mūsų yra "feiko"? Ar galima viską išskaičiuoti? Galėčiau tęsti be galo. Jei norit atsakymų ar užduoti savus klausimus, nueikit ir pažiūrėkit.
Unikalus siužetas bei subtilus humoro jausmas. Įtraukiantis, nes sugeba sujungti absurdo elementus, kritikuojant visuomenės primestus idealus ir paviršutiniškumą. Puikus!
Tik nuo paties žiūrovo priklausys, kiek giliai ners į šį filmą — nors sąmoningai rinkausi turiningai praleisti laiką ir labiau praslysti paviršiumi, nelabai pavyko. Įkliuvau. Lėtesnį juostos tempą absoliučiai išnešė pabaiga!
Tikrai juokinga komedija, pabodusio humoro fone. Įtraukiantis siužetas ir istorijos pateikimas, pasiilgusiems pasijuokti iš nepatogiai absurdiškų momentų.
Puikiai išlaikyta įtampa visą filmą ir nuostabus katarsio momentas, kai buvo nusimestos visos kaukės ir personos. Visi dažnai įsigyvenam į savo vaidmenis, kartais net nusitrina ribos , kur aš , o kur vaidmuo, tai filmas primena atsigręžt į save, paklaust , kaip aš noriu iš tikrųjų būti, bet daro tai lengvai, be tragizmo
Nors netrūksta prajuokinančių situacijų, gerų ironijos ir absurdo momentų, tačiau jaučiasi aiški pretenzija būti lyginamu su liūdesio trikampiu ar kvadratu. Problema ta, kad tai trečias filmas su panašiu "naratyvu". Kai kuriems tai bus geras atradimas, kitiems - nebeįdomu. Norisi daugiau savito braižo ir daugiau netikėtumo.
Ką reiškia būti išnuomotam - preke, paslauga - objektu? Kaip veikia instrumentiniai santykiai? Kodėl buvimas “tikru” žmonėms dabar tiek neįtikėtinas fenomenas, kad geba jį suvokti tik kaip performansą? Kaip šiuolaikinėje visuomenėje apsivertė tikrovės ir teatro santykis “aukštyn kojomis”? Aktuali filmo tema, tiesa? ☺️
Nors ir nuspėjau kas bus artėjant pagrindinei filmo scenai (gal kad jau labai daug Kino pavasario filmų esu mačius):)) vis tiek man labai patiko. Puikus stiliukas, labai geros temos ir daug dalykų pasakoma "tarp eilučių". O tai, kaip jau pastebėjau, būdinga daugeliui KP filmų. Ir tai labai gerai. Nes verčia mąstyti.
Kažkas prieš man einant į šį filmą pasakė, kad "jei matei Kvadartą ir tau patiko, tai ir šis patiks". Kažkuo tikrai vietomis priminė ir Kvadratą, ir Triangle of sadness. Nors atrodo "toks lengvas", vietomis toks juokingas, bet iš tikrųjų jis toks rimtas.
Rekomenduoju! Nuoširdžiai tikiu, kad gerai praleisit laiką ir dar, manau, gerai pagalvosit po to, kiek savęs tikrų mes turim bei rodom. Ir kiek mes tokie iš tikrųjų esam.
Filmas vietomis prajuokino, sugraudino, privertė susimąstyti, koks absurdiškas kartais būna gyvenimas. Viso filmo metu kaupta emocinė įtampa pabaigoje nuslūgsta, paskutinė scena dar iki dabar sukelia gūsį teigiamų emocijų. Tikrai nuostabus filmas♥️
Lėtesnį juostos tempą absoliučiai išnešė pabaiga!
Puikus stiliukas, labai geros temos ir daug dalykų pasakoma "tarp eilučių". O tai, kaip jau pastebėjau, būdinga daugeliui KP filmų. Ir tai labai gerai. Nes verčia mąstyti.
Kažkas prieš man einant į šį filmą pasakė, kad "jei matei Kvadartą ir tau patiko, tai ir šis patiks". Kažkuo tikrai vietomis priminė ir Kvadratą, ir Triangle of sadness.
Nors atrodo "toks lengvas", vietomis toks juokingas, bet iš tikrųjų jis toks rimtas.
Rekomenduoju! Nuoširdžiai tikiu, kad gerai praleisit laiką ir dar, manau, gerai pagalvosit po to, kiek savęs tikrų mes turim bei rodom. Ir kiek mes tokie iš tikrųjų esam.