Filmas, su kuriuo atidariau savo asmeninį Kino pavasarį! Be galo džiaugiausi pelnytu Oskaru ir net neabejojau, jog filmas, kaip ir pasauliui, patiks ir man. Ir “o taip!” - turime dar vieną puikią, stebuklingą, iškalbingą, edukacinę, praturtinančią… beveik šventą animaciją, kurią turėtų pamatyti kiek įmanoma daugiau vaikų, ir, žinoma, suaugusių! Prisipažinsiu, nepamenu, ar kada teko matyti taip kokybiškai ir visa pasakančių išpieštų gyvūnų jausmų, emocijų ir bežodžių dialogų. Nes juk… gyvūnai nekalba žodžiais. Tikrai žiūrėsiu dar sykį. 🐈⬛❤️
Daugiausiai kartų per visą festivalio laikotarpį, besilankydama filmuose aplink save girdėjau žiūrovus vienas kito klausiant: "ar jau matei tą Latvių filmuką, kur Oskarą laimėjo?" arba "man labiausiai patiko tas filmukas apie katiną". Tai vienareikšmiškai man šių metų KP numeris 1- Potvynis !
Paprastai nesirenku animacinių filmų, bet šis patiko ir visai neprailgo. Vaizdai užburiantys ir paslaptingi, takelis puikus, labai taikliai perteiktos emocijos - dialogų net nepasigedau. Puikus!
Nuostabus filmas, sukėlęs neapsakomai daug jausmų. Nuo pat pradžių akyse kaupėsi ašaros, įsijaučiant į katino išgyvenamą baimę, sumaištį, bejėgiškumą. Vėliau užbūrė gamtos didybė ir muzikos takelio meistriškumas. Animacija tiesiog atimanti kvapą - žavi tiek spalvomis, tiek ryškumu ir tikroviškumu. Apskritai filmas paliko didžiulį įspūdį - filmo pabaiga spaudžia širdį, verčia giliai susimąstyti, įkvepia vilties ir atveria vidines, gyvūniškas akis, kurias visi turime, bet mažai naudojame šiuolaikiniame pasaulyje.
Šiandien žiūrėjome šį filmą. Graži, jautri istorija apie mūsų gyvenimą, draugystę su kitais, pačiu savimi. Visa istorija perteikta mielų gyvūnėliu personažais. Man labai patiko šis filmas, pabaigoje net ašarėlė nuriedėjo... Verta pažiūrėti :)
Spalvos, garso takelis, vaizdas, emocijos - viskas labai gražiai susipildė į vieną istoriją :) Gana įtemptas, įtraukiantis siužetas. Šiek tiek mistiškas, paslaptingas
Nuostabus filmas atveriantis širdis draugystei bei visoms jos vaivoryštės spalvoms. Kaip ir visame kame, be balto nėra juodo. Didžiulis džiaugsmas įgyti draugą, bet neapsakomas skausmas jį prarasti. Sunkumas supratus, kad gali netekti savo nepriklausomybės, bet toks pat lengvumas žinant, kad turi, kuom gali pasitikėti sunkiomis akimirkomis. Pripažinimas, kad ateis laikas, kai turėsi aukoti savo brangiausius, tai yra laiką bei jėgas dėl draugo, bet ir pajautimas, kad viskas, kas duodama grįžta tau dvigubai. Galiausiai atradimas, kad iš pažiūros svetimas ar netgi priešas neretai gali tau tapti labai artimu ir brangiu draugu.
Puikus filmas! Kviečiu visus ,ir mažus ir didelius, pažiūrėti šią gražią istoriją apie draugystę, kurią mums sukūrė mūsų kaimynai latviai. Filmą labai rekomenduoju žiūrėti kino teatre dideliame ekrane ir mėgautis garsais.
Puikus filmas- istorija, aplinka, minimali gyvūnų personifikacija - tiesiog animacinė atgaiva. O tai, kad sukurtas mažos studijos ir su neprofesionaliais įrankiais prideda viskam dar daugiau šarmo.
Labai mėgstu animacinius filmus. Pamačius filmo anonsą pagalvojau, kad tai dar vienas toks pat kaip kiti animaciniai filmai. Galiu pasakyti, kad labai klydau ir būtent šis filmas tikrai labai nustebino. Filmo pradžioje kūrėjo žodžiai, kad šis filmas bus kitoks labai tiko. Jis yra įrodymas, kad geram filmui nereikia dialogo. Filmo personažai sukurti labai gerai, kiekvienas turi ir parodo save. Vaizdai stulbinantys. Įdomu pažvelgti kaip elgiasi gyvūnai pakilus vandens lygiui ir įdomu pažvelgti kaip jiems sunku palikti savo namus, jiems brangius daiktus. Tikrai rekomenduoju pažiūrėt, jei dar kažkas nematė.
Patiko. Labai gražus, ramus, bet įtampos užtenka. Mintys vis sugrįžta prie jo, ir jausmas, kad jis dar labiau patinka. Kartais pasimeti tarp fantazijos ir tikrovės, nes gyvūnai nekalba, jie tokie gan tikri, kiekvienas su savo charakteriu.
Na gerai, gavo jis tą Oskarą. Bet už ką? Už pasakojimą? Tikrai ne už techniką. Tikrai ne už charakterius. Ir net akivaizdžiai matomi animacijos nesklandumai, nors ir nemaišė žiūrėjimui, bet ir nepridėjo kažko papildomo.
Kuo toliau, tuo ryškiau jaučiu kaip man patiko šitas filmas. Kelios dienos po peržiūros, bet vis sugrįžta mintis į Potvynio pasaulį. Graži istorija apie gyvenimo ciliškumą ir draugystę.
Tai pirmas mano žiūrėtas filmas, kuriame nebuvo jokio teksto, bet taip nuostabiai išdirbtas, kad jam nieko netrūksta. Jis toks pilnas, toks išpildytas, jausmingas ir tikrai nepakartojamas.
Kai kyla išgyvenimo klausimas net priešai tampa draugais. O dialogas pasirodo net nebūtinas, nes nesvarbu, ką pasakytum, svarbu, kaip elgiesi. Nuostabus filmas!
Nepaprasto grožio filmas.Netikėti siužeto vingiai,nepakartojama likimo suvestų draugų kompanija ,kurioje kiekvienas įpatingas ir nepakartojamas.Filmas vertas visų apdovanojimų!
Negaliu patikėti kaip šis filmas įtraukė ir privertė net pastebėti pačios savo reakciją kai reaguodavau į skirtingas situacijas net garsu. Nuostabu! Kartočiau :)
Jokių žmonių, tik gyvūnai ir jų šneka. Žiupsnelis sveiko antropomorfizmo. Labiausiai patiko nuvietinta ir nulaikinta aplinka – neaišku, nei kur tiksliai vyksta veiksmas, nei kada. Galima tik spėlioti. Labai mielas katinėlis – priminė maniškį. Bet kodėl žuvis – ne gyvūnas pats savaime, o tik maistas? :)
Tėkmė, kurioje susitikau su gamta, pasauliu, likimu, savimi, mirtimi ir kūrėjo galia. Esu dėkinga už pasaką primenančią, ateities pasaulio kelionę garsais, vaizdais ir širdimi!
Animacija nuostabi, cinematiška, realistiška! Muzika subtili, puikiai veikia kaip nuitaikos sukūrimas! Scenarijus aiškus ir sklandus, nepastebėjau jokių spragų.
Labai patiko gyvūnų bendravimas. Jautėsi kiekvieno iš jų charakteriai, tačiau gerai buvo atskleistas jų bendradarbiavimas ir jausmai, potyriai.
Nuotaikingos scenos išsilygina su liūdnomis, dramatiškomis. Visapusiškai žiūrint filmas yra labai išlygintas. Visi garsai, veikėjai, aplinkos išlygina pusiausvyrą tarpusavyje.
Šiame filme nebūtina ieškoti paslėptų metaforų, galima tiesiog mėgautis ką matai ir girdi.
Šis filmas yra universalus. Nėra dialogo, tad nėra ir kalbos barjero.
Labai gražus. Nors nesitikėjau daug (vis galvojau bus kažkas tokio kaip visų išgirtas the wild robot, kuris anaiptol nepaliko įspūdžio), visgi šis animacinis filmas palietė daug giliau. Gyvenimiškas. Nereikia jokių žodžių ir dialogų. Man tai atrodo genialu, kaip paprastumu, vaizdais, muzika, galima sukelti jautrias emocijas. Vaikams patiks, o suaugusiems ypač.
Filmukas kurį reikia pamatyti visai šeimai. Labai gražus, be galo jautrus ir gyvenimiškas. Gyveni su herojais, juokiesi ir susigraudini. Jis nėra labai lengvas, tai ne vakarėlis o gyvenimas. Todėl ir verta pamatyti visiems, kad moralas būtų suprastas ir gal pasaulis taps truputį geresnia vieta. :) Animacija ir filmuko garsai, kas be ko, nuostabu. Garsai tikri, amazinacija labai graži ir įtraukianti savo stiliumi.
Šis, jausmų kupinas, filmas - odė, iš gyvenimo išėjusiam mūsų katinui. Grafas tyliai, be žodžių kaip ir filme, prieš 16 metų atėjo į mūsų namus būdamas mažas kačiukas, švelnus, pasitikintis savimi ir naujais, išsirinktais šeimininkais. Be žodžių mus suprasdavo, palydėdavo ir sutikdavo grįžtančius, žvilgsniu paprašydavo "skanukų" ar išleisti pasivolioti pievoje, pauostyti žydinčias levandas, pagainioti bites, ar palakstyti tvoromis. Tik mes, žmonės, su juo kalbėjomės žodžiais, kuriuos jis, rodos, suprato ir atsakydavo į tai mielu prisiglaudimu, dalindamas mums visiems beribį džiaugsmą ir, lyk veidrodis, atspindėjo Meilę, kaip Buda, ramindavo mūsų mintis. Šį pvasarį taip pat tyliai, be žodžių, Jis išėjo, paskutinį vakarą atsisveikinęs žvilgsniu, mums palikdamas emocijas: liūdesį, kaltę, nerimą, baimę, neviltį, vienatvę, ilgesį, palengvėjimą, dėkingumą ir...ašaras. Jausmų teisti nereikia- žnogaus, kaip ir gųvūno, sielvartas yra sudėtingas procesas. Ir vieną "Kino pavasario "dieną galime nubusti geros nuotaikos, susitaikę su netektimi, tačiau apsiašaroję, pamatę panašų gyvūną...
Labai gražus unikalus filmas. Neištarus nei vieno žodžio papasakojama nuostabi istorija, tačiau kas įstrigo labiausiai tai be galo taikliai atvaizduoti gyvūnų charakteriai.
Atgaiva akims matyti tokią jaukią, griežtais kontūrais neapibrėžtą, gamtą taip gražiai vaizduojančią animaciją. Jau patys pirmieji vaizdai buvo tokie gražūs, kad net sugraudino. Nė nežinojau, kaip buvau pasiilgusi tokios nemodernios animacijos. <3
Parėjau iš Kino Pavasarį atidariusio filmo ,,Potvynis“ ir apsikabinau savo katiną Aslaną Surainį Amadeus Princą Jožiką. Filmas rodo, kaip pasaulis pasiilgęs gėrio, draugystės, žmogiškumo. Ir žmogiškos savybės atskleistos, paradoksalu, per gyvūnus, sukuriant ryškius ir atpažįstamus charakterius per elgesio modelius. Šiaip tai filmas yra apie Pasaulio tvaną, sakyčiau apie ikibiblijinę jo versiją, šumerų Gilgamešo epą. Autoriai laisvai improvizuoja Rytų pasaulio atributais: milžiniškas budistinės (ar daoistinės – kaip Laozi statula Kinijoje?) dievų statulos pakeistos kačių statulomis, plaukiama gal ir per senovės Ankoros miestą Kambodžoje, Baganą Mianmare, per Ajutają, kuriame vakarai susitinka su rytais (Ayutthaya yra dirbtinėje saloje, trijų upių – Chao Phraya, Lopburi ir Passako – santakoje). Aišku, filmui reikia atsiduoti ir plaukti jo tėkme, išgyvenant katino sėkmes ir nesėkmes, ilgesį žmogaus, kurio tame pasaulyje nėra, gyvybingumą ir drąsą kovoti už savo ir draugų gyvybes. Nereikalingas tas geografijos tyrinėjimas ar atpažinimas norint patirti filmą, kaipo kūrinį. Bet mano natūra yra tokia, kad maga visada pasikapstyti, iš ko išaugo, kuo maitinamas autoriaus buvo kūrinys. Jis tikrai sinkretiškas, tikrai nefilosofuojantis. Bet kodėl tada tiek daug vis dėlto atpažįstamų atributų? Kad ir gerojo paukščio išnykimas amžinosios dieviškos šviesos sraute? Religija, kurioje gyvenimas dažnai suprantamas kaip vandens tėkmė, yra daoizmas. Daoizme vanduo simbolizuoja lankstumą, prisitaikymą ir natūralų gyvenimo tėkmės ritmą, o kates rytuose yrs simbolis nepriklausomybės, ištvermės ir misticizmo. Aišku, autoriai ir šaiposi iš daoistinio fengšui: lemūrui labai svarbu įvairūs tušti pakabukai ir barškaliukai. O katinas pilnas gyvybinės energijos, todėl jis lotosoje pozoje sėdinčiam lemūrui sutrukdo medituoti, nes čiumpa už maskatuojančios uodegos. Trumpai drūtai: katės yra geresnės už žmones. Filmas yra be žodžių, bet kupinas jausmų – ir juokiausi balsu, ir ašarojau...
Labai fainas filmas, nominuotas dviems Oskarams, kuriame nėra nei vieno žodžio, bet viskas įgarsinta tikrais gyvūnų garsais. Labai gražus ir pamokantis filmas, kuris tikrai patiks ir suaugusiems, ir vaikams. Esu tikra, kad nebūsit matę nieko panašaus. Rekomenduoju!
Kartais pasimeti tarp fantazijos ir tikrovės, nes gyvūnai nekalba, jie tokie gan tikri, kiekvienas su savo charakteriu.
Bravo latviams!!!
Labai mielas katinėlis – priminė maniškį. Bet kodėl žuvis – ne gyvūnas pats savaime, o tik maistas? :)
Noriu jį žiūrėti dar ir dar, pasaka
Animacija nuostabi, cinematiška, realistiška! Muzika subtili, puikiai veikia kaip nuitaikos sukūrimas! Scenarijus aiškus ir sklandus, nepastebėjau jokių spragų.
Labai patiko gyvūnų bendravimas. Jautėsi kiekvieno iš jų charakteriai, tačiau gerai buvo atskleistas jų bendradarbiavimas ir jausmai, potyriai.
Nuotaikingos scenos išsilygina su liūdnomis, dramatiškomis. Visapusiškai žiūrint filmas yra labai išlygintas. Visi garsai, veikėjai, aplinkos išlygina pusiausvyrą tarpusavyje.
Šiame filme nebūtina ieškoti paslėptų metaforų, galima tiesiog mėgautis ką matai ir girdi.
Šis filmas yra universalus. Nėra dialogo, tad nėra ir kalbos barjero.
Tikrai rekomenduoju visiems!
Labai rekomenduoju pamatyti
Animacija ir filmuko garsai, kas be ko, nuostabu. Garsai tikri, amazinacija labai graži ir įtraukianti savo stiliumi.
Šį pvasarį taip pat tyliai, be žodžių, Jis išėjo, paskutinį vakarą atsisveikinęs žvilgsniu, mums palikdamas emocijas: liūdesį, kaltę, nerimą, baimę, neviltį, vienatvę, ilgesį, palengvėjimą, dėkingumą ir...ašaras. Jausmų teisti nereikia- žnogaus, kaip ir gųvūno, sielvartas yra sudėtingas procesas. Ir vieną "Kino pavasario "dieną galime nubusti geros nuotaikos, susitaikę su netektimi, tačiau apsiašaroję, pamatę panašų gyvūną...
Šiaip tai filmas yra apie Pasaulio tvaną, sakyčiau apie ikibiblijinę jo versiją, šumerų Gilgamešo epą. Autoriai laisvai improvizuoja Rytų pasaulio atributais: milžiniškas budistinės (ar daoistinės – kaip Laozi statula Kinijoje?) dievų statulos pakeistos kačių statulomis, plaukiama gal ir per senovės Ankoros miestą Kambodžoje, Baganą Mianmare, per Ajutają, kuriame vakarai susitinka su rytais (Ayutthaya yra dirbtinėje saloje, trijų upių – Chao Phraya, Lopburi ir Passako – santakoje).
Aišku, filmui reikia atsiduoti ir plaukti jo tėkme, išgyvenant katino sėkmes ir nesėkmes, ilgesį žmogaus, kurio tame pasaulyje nėra, gyvybingumą ir drąsą kovoti už savo ir draugų gyvybes. Nereikalingas tas geografijos tyrinėjimas ar atpažinimas norint patirti filmą, kaipo kūrinį.
Bet mano natūra yra tokia, kad maga visada pasikapstyti, iš ko išaugo, kuo maitinamas autoriaus buvo kūrinys. Jis tikrai sinkretiškas, tikrai nefilosofuojantis. Bet kodėl tada tiek daug vis dėlto atpažįstamų atributų? Kad ir gerojo paukščio išnykimas amžinosios dieviškos šviesos sraute? Religija, kurioje gyvenimas dažnai suprantamas kaip vandens tėkmė, yra daoizmas. Daoizme vanduo simbolizuoja lankstumą, prisitaikymą ir natūralų gyvenimo tėkmės ritmą, o kates rytuose yrs simbolis nepriklausomybės, ištvermės ir misticizmo.
Aišku, autoriai ir šaiposi iš daoistinio fengšui: lemūrui labai svarbu įvairūs tušti pakabukai ir barškaliukai. O katinas pilnas gyvybinės energijos, todėl jis lotosoje pozoje sėdinčiam lemūrui sutrukdo medituoti, nes čiumpa už maskatuojančios uodegos.
Trumpai drūtai: katės yra geresnės už žmones. Filmas yra be žodžių, bet kupinas jausmų – ir juokiausi balsu, ir ašarojau...