Filmas labai patiko. Tai istorija apie meilę,praradimus,priklausomybes ir,svarbiausia, apie žmonių nesavanaudišką bendrystę bet kokiomis gyvenimo situacijomis. To mums šiandien labai trūksta. Puiki aktorių vaidyba ir režisieriaus darbas. Ačiū už galimybę tą pamatyti.
Pirmoji mintis šovusi galvon po filmo buvo : "toksiški santykiai" egzistavo, egzistuoja ir toliau gyvuos visuose socialiniuose sluoksniuose, tačiau net šiai frazei pilnai nesusiformavus visuomenėje, ji jau buvo aiškiai išjaučiama. Taip aiškiai, jog apie tai buvo sukurtas filmas. Šio kūrinio dėka galime įžvelgti žmogiškumą ir skirtingus vidinių siekių, moralinių vertybių, nepriklausomai nuo mūsų finansinės padėties, pasirinkimus. Filmas man priminė, jog mes visi, nepriklausomai nuo mūsų padėties visuomenėje turime vienodą galią rinktis - ar būsime dori ir teisingi, ar susireikšminę ir savanaudiški.
Nuostabus, labai paveikus ir jautrus filmas, bet tikrai ne romantiška istorija! Net pats Leos Carax susitikime po filmo paminėjo, jog jį labai nustebino, kad filmui išėjus prieš trisdešimt metų niekas nekvestionavo pagrindinio veikėjo poelgių. Juliette Binoche ir Denis Lavant tiesiog fantastiški kaip ir nuostabusis Paryžius, kuris filme vaizduojamas labai realistiškai. Įspūdingi vizualiniai sprendimai. Laiko tėkmė ir ritmas, pamišimas, nerimas perteikiami arba statiškais arba labai greitai besikeičiančiais kadrais. Nuostabus garso takelis. Deja, bet filmo pabaiga atrodo kaip visiškai kitas, kitos tematikos kūrinys. Caraxo originali idėja buvo filmą užbaigti žymiai tamsesniais potepiais, kurie, mano nuomone, būtų šiai istorijai tikę žymiai labiau. Manau, kad būtent dėl saldžios pabaigos būna sunku suvokti šį kūrinį daugiau negu kaip romantišką istoriją. Kad ir kaip ten bebūtų, filmas yra nuostabus, kultinis ir privalomas kiekvienam!
Filme yra vizualiai įspūdingų scenų. Bet man filmas nepatiko. Slegiantis, nejaučiau nei simpatijos, nei empatijos pagrindiniams veikėjams. Jų smurtinių santykių nepavadinčiau meilės istorija.
Juliette Binoche viena mėgstamiausių mano aktorių. Nebuvau šito filmo su ja mačiusi. Čia jos meistriškumą gal kiek užgožia personažės liga, šis vaidmuo apribojo aktorę, bet ji skirtą vaidmenį atliko su kaupu, neperlenkdama, įtikinamai. Patikėjau abiejų personažų nuoširdumu, vientisumu, išliko tokie grynuoliai iki galo. Patiko režisieriaus sprendimai, pasakojant tokią paprastą meilės istoriją, maloniai stebino... Ačiū
Nepaprasta meilės istorija tarp dviejų gyvenimo nuskriaustų sielų. Juliette Binoche ir Denis Lavant vaidmenys yra nepaprastai įtikinami, o filmo vizualinis stilius – tiesiog kerintis. Beje, pažiūrėjus šį filmą norėsis grįžti į Paryžių.
Nors man vietomis pasirodė kiek per daug pretenzingas, o po įspūdingomis raiškos priemonėmis paslėpta plika istorija gana standartinė, tačiau tikrai verta pamatyti. Ilgi kadrai, vizualiniai ir garso sprendimai leidžia įvairiapusiškai panagrinėti skirtingas meilės, kaip būsenos, emocijos ir potyrio, perspektyvas. Taip pat ir dar kartą užduoti sau klausimą, kas visgi ta meilė yra iš tikrųjų.
Žiūrėjau Leos Caraxaso „Pont Neuf meilužius“ pirmajame Kino Pavasaryje. Žiūrėjau ir dabar. Praėjus trisdešimčiai metų filmas, rodos, dar stipresnis, tiesiog jau įkaltas it žaižaruojanti fejerverkais vinis kino istorijoje. Ir vėl tas pats pojūtis, kad geriau pažiūrėti vieną tokio lygio ir koncentracijos filmą, nei keliolika ar keliasdešimt drungnų, vidutiniškų, pretenzingų etc. Juos visus sudėjus į krūvą vis tiek nepajusi tos dvasios, jausmo ir vaizdo kino galios, kurią demonstruoja Caraxasas. Filme – beprotiška meilės, nevilties ir vilties istorija. Blemba, blemba ir kaip netikėta, filmas baigiasi dar optimistiškai. Pasimėgaukim, nes vėliau Leos kūryba vis tamsėja. Mėgautis galima viskuo: kameros darbu, aktorių vaidyba (neįtikėtinas režisieriaus alter ego – Lavanto vaidmuo, Juliet Binoch čia nuostabi, nors šiaip jos aktoriniai darbai manęs nežavi, kitur ji, mano akim, niekaip neišsivaduoja iš moteriškumo gniaužtų, neleidžiančių jai universaliai, kaip šiame filme, kalbėti apie žmogų apskritai), montažo dinamika, o fejerverkai, švenčiant Bastilijos paėmimo 200 metines ir dviejų ribų neturinčių meilužių lėkimas kateriu su vandens slidėmis Sena – kažkas triumfuališko, tokio įkvepiančio ir beviltiško, kaip įtempta šūviui lanko styga. Sinefilai pasimėgaukim tuo, kaip Caraxasas kvėpuoja Godardu: iki paskutinio atodūsio kvėpuoja. Filmas prasideda tiesiog atvirjštine vaizdo citata iš Godardo ,,Iki paskutinio atodūsio”: ten kur Belmondo herojus eina kelio viduriu iki šūvio, Caraxaso filme identišku kadru, tik tamsoj (kaip išvirkščioji Godardo pusė) Aleksas eina kelio viduriu, kol jį parkritusį pervažiuoja automobilis. Bet, o stebukle, būtent šis įvykis jį prikelia kitam – meilės gyvenimui. Akies vyzdžio simbolis – irgi citata iš kino istorijos ir kartu aliuzija į į kamerą – kino akį, kuri parodo mums gyvenimą, kokio mes negebam matyt savo akim. Beje Carax – tai pseudonimas, sukurtas pagal jo tikrų vardų - Alexandre Christophe – akronimą.
Patiko režisieriaus sprendimai, pasakojant tokią paprastą meilės istoriją, maloniai stebino... Ačiū
Nuostabus
Filme – beprotiška meilės, nevilties ir vilties istorija. Blemba, blemba ir kaip netikėta, filmas baigiasi dar optimistiškai. Pasimėgaukim, nes vėliau Leos kūryba vis tamsėja. Mėgautis galima viskuo: kameros darbu, aktorių vaidyba (neįtikėtinas režisieriaus alter ego – Lavanto vaidmuo, Juliet Binoch čia nuostabi, nors šiaip jos aktoriniai darbai manęs nežavi, kitur ji, mano akim, niekaip neišsivaduoja iš moteriškumo gniaužtų, neleidžiančių jai universaliai, kaip šiame filme, kalbėti apie žmogų apskritai), montažo dinamika, o fejerverkai, švenčiant Bastilijos paėmimo 200 metines ir dviejų ribų neturinčių meilužių lėkimas kateriu su vandens slidėmis Sena – kažkas triumfuališko, tokio įkvepiančio ir beviltiško, kaip įtempta šūviui lanko styga.
Sinefilai pasimėgaukim tuo, kaip Caraxasas kvėpuoja Godardu: iki paskutinio atodūsio kvėpuoja.
Filmas prasideda tiesiog atvirjštine vaizdo citata iš Godardo ,,Iki paskutinio atodūsio”: ten kur Belmondo herojus eina kelio viduriu iki šūvio, Caraxaso filme identišku kadru, tik tamsoj (kaip išvirkščioji Godardo pusė) Aleksas eina kelio viduriu, kol jį parkritusį pervažiuoja automobilis.
Bet, o stebukle, būtent šis įvykis jį prikelia kitam – meilės gyvenimui. Akies vyzdžio simbolis – irgi citata iš kino istorijos ir kartu aliuzija į į kamerą – kino akį, kuri parodo mums gyvenimą, kokio mes negebam matyt savo akim. Beje Carax – tai pseudonimas, sukurtas pagal jo tikrų vardų - Alexandre Christophe – akronimą.