Labai kinopavasariškas filmas. Jautrus, užburianti. Garso takelis wooow wooow woow, iki širdies gelmių. Pati istorija man buvo gan jautri, labai gražiai perteikta. Na, o po filmo supranti, kad svarbiausia yra tikėti :)
Ten visa plejada žavingų charizmatiškų aktorių. Nykiya Adams (kilusi iš Bazildono - Depešų gimtinės) - nuostabus debiutas kine! Fantastiškasis įvairiaspalvis keistuolis Barry Keoghan. Net Sleaford Mods atlieka cameo appearance. Apie meilę Franz Rogowski jau net nekalbu. Kerintis keistuolis🙂 Brutalioji tikrovė su magijos žėručiais. Daug begalinio tikrumo, bittersweet nešlifuoto raw autentiškumo. Kurį sukurt manau, padėjo tai, kad aktoriai vaidino nežinodami viso scenarijaus iki galo. Pilną istoriją jie pamatė tik filmo premjeros Kanų festivalyje metu. Tiek daug purvo, liūdesio, iki kaulų veriančio skausmo. Bet iš viso to vistiek prasiveržia nenugalima šviesa. Begalinė meilė, viltis ir tikėjimas. Nepalaužiamas. Kad nežinia nei kaip, kada, kur, kodėl. Bet tiesiog "VISKAS BUS GERAI". Vėl genialus soundtrackas. Apjungti taip, kad viename filme derėtų Sleaford Mods, Coldplay ir dar viską užvainikuojantis Cotton Eye Joe. Fantastika! Apie tokius filmus sunku kalbėti žodžiais. Čia galima tik pajaust. Filmas, kuriame girdi "plazdančius drugelio sparnus", ant lango nutūpusios "musės kvėpavimą", arklio šnervių šnopavimą, stipraus vėjo gūsių šiurenamą žolę, jauti į panages prilindusį purvą, pirštais liečiamą šviežią kraują. Plunksnų pūkuotus raižinius. Visą-saugančių ir apginančių galingų sparnų plunksnuotą šlamesį. Jei visgi reiktų apsakyt žodžiais, manau tai geriausiai galėtų padaryt Kae Tempest. Kažkodėl bežiūrint filmą atrodė, lyg skaitytum, klausytum/girdėtum šios atlikėjos (atsiprašau, nežinau, kaip tiksliai formuot apibūdinimą, nes atlikėja prašo būt vadinama THEY) dainas, eiles, poeziją, mintis. Man tai filmas apie tuos misfits. Netelpančius įprastuose rėmuose. Apie tikėjimą tuo, ką darai. Apie nenugalimą tikėjimą gėriu ir meile. Stebuklu. Paukštis. Man kvepiantis šviežia žeme. Samanom. Kerpėm. Lietum. Drėgnom plunksnom. Pačiulio aliejum. Po filmo ėjau ir šaukiau draugei: "Aaaaa, aš įsimylėjau! Gyvenimą! Vėl iš naujo..."
Kaip ir visuomet, Andrea Arnold filmai leidžia visiškai įsijausti į veikėjų gyvenimus ir pasaulio matymą. Tie maži kadrai, kurie, atrodo, nelabai reikšmingi filmo scenarijui, tiek daug atskleidžia apie veikėjus. Barry Keoghan tiesiog meistriškai suvaidino nesubrendusį tėvą, kuris nuolat priima netinkamus sprendimus ir tiesiog neturi laiko savo vaikams. Net kai atrodo, kad toks gyvenimas yra pasmerktas ir liūdnas, greit filme pamatom, kad gali būti ir blogiau...
Magiškas, stebinantis, įtraukiantis, ypatingas. Mėgavausi kiekviena akimirka, scena, kadru. Fantastiškas garso takelis, sukurti charakteriai, vaidyba, ypač Franz Rogowski. Neabejotinai vertas peržiūros!
Sunkumas ir beviltiškumas apima žiūrint šį filmą - tau tiesiog nepasisekė gimti tokioje šeimoje, kur skurdas, smurtas ir abuoji tėvai. Turi suaugti anksčiau laiko, kad išgyventum. Ir mintyse padėkojau tėvams už vaikystę.
Rodos, paukštis, nutūpęs ant peties, taip ir pratupės visą festivalį. Scena su Coldplay „Yellow“, skirta rupūžei – wow. O dar ir Burial kurta muzika. Fantastiškai magiškas.
"PAUKŠTIS" tiesiog ištaškė. Gerąja prasme. Maniau, kad kai šitiek jau yra sukurta, šitiek jau pamatyta ir patirta, atrodo, kad filmas nebegali nustebint. Bet Paukštis yra toks. Stebinantis, stiprus, vietom tarsi atstumiantis, bet tuo pačiu ir traukiantis bei taip įtraukiantis, kad liks tose filmų patirtyse amžinai. Ir.. VISKAS BUS GERAI. Visur, visada ir visaip. Ir tau, ir man, ir mums, ir jiems, ir visiems. Aš tikiu :) Ir taip, šitą filmą labiau verta žiūrėti dideliame ekrane. Tad eikit ir patirkit :)
Rekomenduoju tiems, kas nusigręžia nuo šiukšlinų kiemų, musėmis užpuolusių kambarių, nuo tų, kurie ten gyvena. Šio filmo metu parodytas gerumas, rūpestis artimu, meilė, nuolankumas, pribloškia. Ten kur prabanga ir viskas iščiustyta dažnai tokio rūpinimosi artimu jau nebematysime, o čia jo pilna. Jų tarpe yra apdovanotųjų... Ačiū
Originalus, įtraukiantis, išskirtinis. Įdomūs režisūriniai sprendimai, kameros darbas, garso takelis ir svarbiausia pati filmo istorija/drama. Vertas pamatymo!
Paukštis yra sudėtingas ir gilus filmas, atskleidžiantis socialinio pakraščio realijas per jaunos mergaitės patirtis. Nors istorija intriguojanti ir puikiai perteikta, man asmeniškai buvo sunku visiškai susitapatinti su pagrindine heroje. Nepaisant to, filmas vertas dėmesio dėl savo autentiškumo ir stiprių aktorių pasirodymų.
Iš pirmo žvilgsnio filmas labai tikroviškas, vėliau viskas susimaišo su mistiškumu, alegoriniais vaizdais. Paauglės vidinis pasaulis atskleistas labai autentiškai. Filmas keistas, nufilmuotas keistai, tame keistume šio filmo stiprybė.
Puikusis britų ,,Paukštis“ – tikrai puikus. Sakyčiau, žanriškai – socialinė drama su dvigubu dugnu. Ar dangum. Nes joje veikia žmogus-paukštis. O tokiu dualizmu pasižymi tik angelai. Arba dingę nemylėti ir niekam nereikalingi vaikai... Pagrindinė filmo herojė yra paauglė Bailey (Nykiya Adams, kai filmavosi buvo 12 metų – nerealiai puikus vaidmuo!), kurios tėtis Bugas (Barry Keoghanas), dar vienas vituoziškas vaidmuo!), neturi 30-ties, bet jau jam gresia tapti seneliu, turi krūva vaikų, tiesą sakant, nesuprasi, kurie ten jo, kurie – ne. Turi Kolorado upės rupūžę, kurios sudžiūvusios seilės yra nepaprastai stiprus psichodelikas, bet ji seilėjasi tik, kai skamba ... nuoširdi muzika, žodžiu Coldplay. Kai parašai, tai juokingai skamba. Ir filme yra tos švelnios šypsenos, kuri prasimuša, kaip žmogiškumas ir nuo tų seilių ar kokso apkvaitusiam tėvelyje. Bet kai drama artėja prie žiauresnių scenų, netikėtai pasirodo žmogus paukštis. Gal mergaitės fantazijos vaisius, padedantis nevaikiškai gyventi su padugnės pasaulyje besismaginančiais tėvais/pamotėm/mamom. Brt Franzo Rogowskio (pernai kino pavasaryje matėme jį ,,Labirinte“) nepaprastai nuskaidrina filmą, man iš karto radosi aliuzijos į Wimo Wenderso ,,Dangus virš Berlyno“, praplečia socialinę erdvę iki metaforinės. Aktorinė komanda tiesiog dirba, kaip vienas kūnas: tiksliai, įtikinančiai, įsimenančiai. Filmas labai dinamiškas dėl kameros žvilgsnio, imituojančio telefono kameros matymo lauką ir judesį. Daug kino kine: mergaitė nuolat filmuoja mobiliuoju telefonu, taip randasi lyg antrinė tikrovė. Telefonas jai – priemonė pačiai kurti žiaurų gyvenimo filmą. Ypatingą dėmesį į šį filmą turi atkreipti melomanai. Nes muzika tiesiog yra šio filmo siela: nuo repo iki Sophie Ellis-Bextor ,,Murder on the dancefloor“. Tai pirmas kartas, kai Burial – paslaptingasis Londono atsiskyrėllis, laikomas vienu įtakingiausių XXI amžiaus elektroninės muzikos kūrėjų, kuria originalią muziką filmui.
Socialinė drama magiškojo realizmo gerbėjams – ir dar linguojant pagal šiuolaikinį britišką skambesį. Burial sunarstytas garso takelis lydi paauglę per fantasmagorišką, ne visuomet teisingą suaugusių pasaulį. Tai daugiasluoksnis, iš kino kanonų išsišokančiais elementais kuriamas filmas apie brandą ir transformaciją – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. „Sleaford Mods“ fanai liks maloniai nustebinti, o „Kino pavasaris“ be Franzo Rogowskio – juk ne „Kino pavasaris“.
Pirmą kartą pasibaigus filmui nenorėjau išeiti
Kai realybė nėra reali :)
Brutalioji tikrovė su magijos žėručiais.
Daug begalinio tikrumo, bittersweet nešlifuoto raw autentiškumo. Kurį sukurt manau, padėjo tai, kad aktoriai vaidino nežinodami viso scenarijaus iki galo. Pilną istoriją jie pamatė tik filmo premjeros Kanų festivalyje metu.
Tiek daug purvo, liūdesio, iki kaulų veriančio skausmo. Bet iš viso to vistiek prasiveržia nenugalima šviesa. Begalinė meilė, viltis ir tikėjimas. Nepalaužiamas. Kad nežinia nei kaip, kada, kur, kodėl. Bet tiesiog "VISKAS BUS GERAI".
Vėl genialus soundtrackas. Apjungti taip, kad viename filme derėtų Sleaford Mods, Coldplay ir dar viską užvainikuojantis Cotton Eye Joe. Fantastika!
Apie tokius filmus sunku kalbėti žodžiais. Čia galima tik pajaust. Filmas, kuriame girdi "plazdančius drugelio sparnus", ant lango nutūpusios "musės kvėpavimą", arklio šnervių šnopavimą, stipraus vėjo gūsių šiurenamą žolę, jauti į panages prilindusį purvą, pirštais liečiamą šviežią kraują. Plunksnų pūkuotus raižinius. Visą-saugančių ir apginančių galingų sparnų plunksnuotą šlamesį.
Jei visgi reiktų apsakyt žodžiais, manau tai geriausiai galėtų padaryt Kae Tempest. Kažkodėl bežiūrint filmą atrodė, lyg skaitytum, klausytum/girdėtum šios atlikėjos (atsiprašau, nežinau, kaip tiksliai formuot apibūdinimą, nes atlikėja prašo būt vadinama THEY) dainas, eiles, poeziją, mintis.
Man tai filmas apie tuos misfits.
Netelpančius įprastuose rėmuose.
Apie tikėjimą tuo, ką darai.
Apie nenugalimą tikėjimą gėriu ir meile. Stebuklu.
Paukštis. Man kvepiantis šviežia žeme. Samanom. Kerpėm. Lietum. Drėgnom plunksnom. Pačiulio aliejum.
Po filmo ėjau ir šaukiau draugei: "Aaaaa, aš įsimylėjau! Gyvenimą! Vėl iš naujo..."
O muzika, nuo pat pirmų filmo kadrų...
Labai patiko
Filmas keistas, nufilmuotas keistai, tame keistume šio filmo stiprybė.
Pagrindinė filmo herojė yra paauglė Bailey (Nykiya Adams, kai filmavosi buvo 12 metų – nerealiai puikus vaidmuo!), kurios tėtis Bugas (Barry Keoghanas), dar vienas vituoziškas vaidmuo!), neturi 30-ties, bet jau jam gresia tapti seneliu, turi krūva vaikų, tiesą sakant, nesuprasi, kurie ten jo, kurie – ne. Turi Kolorado upės rupūžę, kurios sudžiūvusios seilės yra nepaprastai stiprus psichodelikas, bet ji seilėjasi tik, kai skamba ... nuoširdi muzika, žodžiu Coldplay.
Kai parašai, tai juokingai skamba. Ir filme yra tos švelnios šypsenos, kuri prasimuša, kaip žmogiškumas ir nuo tų seilių ar kokso apkvaitusiam tėvelyje. Bet kai drama artėja prie žiauresnių scenų, netikėtai pasirodo žmogus paukštis. Gal mergaitės fantazijos vaisius, padedantis nevaikiškai gyventi su padugnės pasaulyje besismaginančiais tėvais/pamotėm/mamom. Brt Franzo Rogowskio (pernai kino pavasaryje matėme jį ,,Labirinte“) nepaprastai nuskaidrina filmą, man iš karto radosi aliuzijos į Wimo Wenderso ,,Dangus virš Berlyno“, praplečia socialinę erdvę iki metaforinės.
Aktorinė komanda tiesiog dirba, kaip vienas kūnas: tiksliai, įtikinančiai, įsimenančiai.
Filmas labai dinamiškas dėl kameros žvilgsnio, imituojančio telefono kameros matymo lauką ir judesį. Daug kino kine: mergaitė nuolat filmuoja mobiliuoju telefonu, taip randasi lyg antrinė tikrovė. Telefonas jai – priemonė pačiai kurti žiaurų gyvenimo filmą.
Ypatingą dėmesį į šį filmą turi atkreipti melomanai. Nes muzika tiesiog yra šio filmo siela: nuo repo iki Sophie Ellis-Bextor ,,Murder on the dancefloor“. Tai pirmas kartas, kai Burial – paslaptingasis Londono atsiskyrėllis, laikomas vienu įtakingiausių XXI amžiaus elektroninės muzikos kūrėjų, kuria originalią muziką filmui.