Mano vienas šių metų Kino pavasaryje nutikusių perlų. Net pati nežinau, kodėl galvojau, kad nelabai verta eit į šį filmą ir kaip paskui nustebau, kai jį pradėjau žiūrėti. Fantastiškai patiko, tikrai mano top 5-uke šiemet (mačiau 20 KP filmų, šitas labai įsirėžė atminty). Pagal tikrą istoriją, apie jaunos merginos priklausomybę ir pasveikimą nuo jos per gamtą. Stebuklingas, gilus, tikras ir nepaprastai galingas filmas. Labai rekomenduoju!
Sužavėjo atšiauri ir galinga gamta. Poetiškas, mistiškas, tikras kino pavasario filmas apie kelią į vidinę ramybę, apie kovą už save. Visą filmą gamta lyg globoja ir gydo pagrindinę heroję.
Dar vienas labai muzikalus, su daug įspūdingai didingos atšiaurios bet gydančios Orknio salų gamtos, vidinių susitikimų su savim, malonaus ausiai škotiško akcento - "Pabėgimas" (The Outrun). Baisiai norėjosi ten kino salės tamsoje pasitaškyti geruose šokiniuose beatuose kartu su filmo heroje Rona (aktorė Saoirse Ronan; vis dar bandau mokytis kuo taisyklingiau ištart jos vardą. Ji pati sako, kad tikrai ne visiems pavyksta, ir galiausią ją vadina tiesiog "Sasha".)
Nuostabus filmas apie „ geriausius dalykus, pasirodančius po audros“. Saoirse Ronan įkūnyta herojė suteikia galimyę bent akimirkai ir bent akies krašteliu suprasti, kas tai yra priklausomybė. Keliais žodžiais įvardijant, mano supratimu, tai yra vienatvė ir susitaikymas, kuriuos mergina turi prisijaukinti, norėdama išgyventi. Atšiaurus kraštovaizdis puikiai iliustruoja jausmų virtinę, kurią tenka Ronai patirti kasdien kovojant su pačia savimi. Didžiąją dalį filmo girdime ir netgi „jaučiame“ griausmingas vandenyno bangas, siautūlingą vėją ir lietų, kuriuos pagrindinė veikėja stengiasi užtildyti besiklausydama elektroninės muzikos. Kartais dienos pasitaiko saulėtos ir ramios, bet netrunkame sugrįžti į audros epicentro atmosferą. Rona tikisi pasveikti, igonoruodama tiesą, kad geriausia, ką ji gali padaryti yra susitaikyti su savo liga ir išmokti su ja gyventi. Tai patvirtina ir filmo eigoje besigydančio alkoholiko ištarta frazė: „ It gets easier, but never easy“. Būtent šis supratimas įvyksta filmo pabaigoje, kuomet jau praėjusi sunkų, atgal vis įtraukiantį ir taip niekada jos nebepaleisiantį priklausomybės liūną herojė pagaliau nusiima ausines ir imasi „valdyti gamtos stichijas“, kitaip tariant, paima savo gyvenimą į savo pačios rankas.
Filmas emociškai stiprus ir svarbus savo tematika. Aktorė labai įtaigiai atskleidė suvokimą, kad viskas dedasi mūsų galvoje, tik svarbu, kokią aplinką (barą Londone ar jūros ošimą kažkokioje tolimoje saloje) pasirinksi. Puiki vaidyba ir užburianti gamta.
Puiki aktorė! Emociškai stiprus ir vizualus filmas, kuriame S. Ronan dar kartą įrodo savo talentą. Puikiai perteikti išgyvenimai, o užburiantys gamtos vaizdai sustiprina pasakojimo gylį. Dar kartą įsitikini, kokią gydomąją galią turi gamta. 💚
A geriausias iš mano matytų (kol kas) 7 festivalio filmų? Gal objektyviai ne. Bet labiausiai palietęs. Mačiau atsiliepimus, kad šis filmas nepasako nieko naujo apie priklausomybę. Na, reikia nepamiršti, kad šis filmas yra paremtas memuarų knyga - t.y. čia tiesiog gyvenimas. Ne visada originalus. Bet dažnai skausmingas.
Saoirse Ronan vaidyba puiki! Tai jos filmas, nors tėčio ir mamos vaidmenys taip pat įtikinantys. Vaizdai ir spalvos užburiantys. Filmas patiko ir įstrigo.
Saoirse Ronan visuose filmuose yra 10/10 - ne išimtis ir šis. Poetiška, gamtiška, geru garso takeliu pažymėta šviesi ir paveiki kelionė per tamsą ir skausmą, kurioje daugybė neįtikėtinai gražių akimirkų. Jausmas po šio filmo – tarsi ilgas savaites, o gal net mėnesius buvo vaikščiota vienumoje jūros pakrante, ją nuolat talžant vėjams. Kai vėjo suvelti plaukai gyvena patys sau, lūpos pasidengia plonyčiu druskos sluoksniu, žandus kanda pirmos šalnos, o galva išsivalo nuo bet kokių pašalinių minčių. Vienas mano favoritų!
Net pati nežinau, kodėl galvojau, kad nelabai verta eit į šį filmą ir kaip paskui nustebau, kai jį pradėjau žiūrėti. Fantastiškai patiko, tikrai mano top 5-uke šiemet (mačiau 20 KP filmų, šitas labai įsirėžė atminty).
Pagal tikrą istoriją, apie jaunos merginos priklausomybę ir pasveikimą nuo jos per gamtą.
Stebuklingas, gilus, tikras ir nepaprastai galingas filmas. Labai rekomenduoju!
Saoirse Ronan įkūnyta herojė suteikia galimyę bent akimirkai ir bent akies krašteliu suprasti, kas tai yra priklausomybė. Keliais žodžiais įvardijant, mano supratimu, tai yra vienatvė ir susitaikymas, kuriuos mergina turi prisijaukinti, norėdama išgyventi. Atšiaurus kraštovaizdis puikiai iliustruoja jausmų virtinę, kurią tenka Ronai patirti kasdien kovojant su pačia savimi. Didžiąją dalį filmo girdime ir netgi „jaučiame“ griausmingas vandenyno bangas, siautūlingą vėją ir lietų, kuriuos pagrindinė veikėja stengiasi užtildyti besiklausydama elektroninės muzikos. Kartais dienos pasitaiko saulėtos ir ramios, bet netrunkame sugrįžti į audros epicentro atmosferą. Rona tikisi pasveikti, igonoruodama tiesą, kad geriausia, ką ji gali padaryti yra susitaikyti su savo liga ir išmokti su ja gyventi. Tai patvirtina ir filmo eigoje besigydančio alkoholiko ištarta frazė: „ It gets easier, but never easy“. Būtent šis supratimas įvyksta filmo pabaigoje, kuomet jau praėjusi sunkų, atgal vis įtraukiantį ir taip niekada jos nebepaleisiantį priklausomybės liūną herojė pagaliau nusiima ausines ir imasi „valdyti gamtos stichijas“, kitaip tariant, paima savo gyvenimą į savo pačios rankas.
Mačiau atsiliepimus, kad šis filmas nepasako nieko naujo apie priklausomybę. Na, reikia nepamiršti, kad šis filmas yra paremtas memuarų knyga - t.y. čia tiesiog gyvenimas. Ne visada originalus. Bet dažnai skausmingas.