Man labiausiai įsimintinas kino pavasario filmas. Išskirtinis, nuoširdus ,priverčiantis susimąstyti - kas gali paskatinti jaunas merginas prisijungti prie teroristų grupuotės? Kaip trauma yra perduodama iš kartos į kartą ir ar įmanoma šį ciklą sustabdyti? Žiūrėdamas filmą jautiesi tarsi stebėtum šeimos terapijos sesiją. Rekomenduoju 100%.
Labai patiko. Įdomu pažinti tolimą religiją per su ja tiesiogiai susiduriančių žmonių patirtis. Apie kartą iš kartos perduodamas traumas, skausmą ir motinos instinktą apginti savo dukras bet kokiomis, kartais net nežmoniškomis priemonėmis.
Absoliuti nesąmonė. Visokių filmų esu mačiusi, be tokio...Šiam filmui duočiau maksimum 3/10. Jokio veiksmo, jokio siužeto, nuotrupos apie gyvenimą, nuklydimus, tikėjimą...Nebaigiau žiūrėti filmo ir švaistyti laiko veltui. Tai blogiausia, kad esu mačiusi. Nepjaučiau su šiuo filmu nei emocinio ryšio, nei gilumo. Keltą kartų buvau užmigusi. Nerekomenduoju.
Labai patiko, paliko gilų emocinį įspaudą. Taip pat maloniai persipina dokumentinis ir vaidybinis žanras, jautru buvo girdėti istoriją iš pirmų lūpų, jausti kartu.
Tai filmas, atveriantis duris į kitą kultūrą, kuris leidžia iš arčiau susipažinti su radikalėjimo problema, pabandyti suprasti jo ištakas ir priežastis. Labai nustebino moterų mąstymas apie kūną ir seksualumą, jis filme tampa visko ko ašimi, priežastimi smurtui moterims nuo moterų. Mamos ir seserų refleksija filme suteikia vilties, kad tai kada nors pasikeis. Įdomu ir tai, kad dvi aktorės, pakeičiančios tikrasias Olfos dukteris, gana natūraliai įsilieja į šeimos gyvenimą ir padeda papasakoti istoriją dar įtikinamiau. Rekomentuoju.
Vienas labiausiai mane nustebinusių filmų. Per festivalius dokumentiką renkuosi retai, tačiau šiame filme ta riba tarp dokumentikos ir vaidybinio filmo tarsi išnyksta, taip organiškai susilieja, kad regi be galo jautrų, gražų, kupiną skausmo ir vilties vienos šeimos moterų gyvenimą. Labai įdomus, gilus ir stiprus filmas!
Dokumentika nepalieka atstumo tarp žiūrovo ir rodomų žmonių, ištąso emocijas, tačiau po pirminio įspūdžio vis tiek labiau išlieka atmintyje laimingi momentai, suteikiantys vilties.
Tai filmas, sukėlęs bene daugiausiai minčių. Pirmia, apie šeimos santykius ir jų dinamiką. Antra, kaip dokumentikos filmavimas paveikė Olfos ir dukrų mąstymą, santykius. Nelengva turėjo būti išgirsti tam tikras istorijas iš dukrų, ar komentarus iš mamą vaidinusios aktorės. Ir atvirkščiai, ką pasiėmė aktorės? Atrodo, kad filmo metu Olfa ir jos dukros turėjo galimybė permąstyti praeitį. Trečia, žinoma, istorinis, politinis, religinis ir kultūrinis kontekstas labai įdomiai pateiktas! Man įstrigo vienos iš dukrų pasakyta frazė "kaip dabar dėvime plėšytus džinsus, taip tada dėvėjome nikabą". Filmo istorija ir veikėjai vienu metu atrodė ir labai artimi, "relatable", ir kartu labai tolimi.
Be proto įdomi tema, persipynusi su labai gilia šeimos drama. Problemos, apie kurias daugelis mūsų nėra net pagalvoję. Kultūrinis kontekstas, iš kartos į kartą perduodamos traumos ir smagiausia - viltis, kad pokyčiui dar yra laiko. Jausmas, lyg žiūrėtum nestandartinę šeimos terapijos sesiją. Labai stipri rekomendacija!
Pati istorija labai įdomi, be to įdomus ir jos papasakojimas - tarp dokumentinio kino ir vaidybinio. Mama ir dukros išties labai atvirai pasakoja savo skaudžią istoriją, galima sakyti, atiduoda žiūrovams savo intymius išgyvenimus. Filmo pristatyme pasakė įdomų faktą,kad jis rodomas Tuniso mokyklose kaip edukacinė priemonė smurto, radikalizavimosi prevencijai, tai džiugina.
REKOMENDUOJU!