Įtraukiantis filmas, 2/3 narpliojau personažus, jų motyvus, bandžiau suprasti, kas tas “monstras”. Pabaiga labai nustebino, sugraudino. Bet ne dėl to, kad buvo liūdna, tiesiog viskas taip gražu ir paprasta.
Vienas gražiausių šio Kino pavasario filmų. Visai nenuspėjamas siužetas, išlaikantis žiūrovo dėmesį iki pat paskutinės akimirkos. Filmas nepaleido dar kelias dienas, mintys vijo viena kitą, šokinėdamos per daugybę temų, kurias šis filmas palietė: tėvų ir vaikų santykiai, pritapimas visuomenėje, kaltės jausmas, melas, tiesos paieškos, išankstinės nuostatos, draugystė ir pan. O filmo muzika verta atskiro paminėjimo - paskutinis japonų kompozitoriaus Ryuichi Sakamoto darbas “Aqua” ne tik labai sustiprino jausminę filmo dalį, bet ir iki šiol sukasi mano grojaraštyje. Didžiausios rekomendacijos!
Japonų kinas visada savitas, įdomus. Ir šis filmas ne išimtis. Aktuali tema, nacionalinis koloritas, įtraukiantis siužetas. Mums gal kiek keistoki gali pasirodyti jų tarpusavio santykiai, bendravimo maniera, todėl gal ir ne visai natūrli pasirodo aktorių vaidyba.
Man tai giliausią įspūdį palikęs šio kino pavasario filmas. Nenuspėjamas scenarijus, subtiliai vaizduojantis, kaip dažnai mes skubotai darome situacijų vertinimus, tuo tik gilindami ar sukurdami problemą. Filme keliama nemažai labai aktualių problemų- auklėjimo, vaikų ir tėvų santykių, mokyklos ir tėvų, bendraamžių bei meilės temos. Mane žavi, jog filme neigiamų veikėjų beveik nėra (išskyrus vieną iš tėvų). Visi nori gero, vat tik krūva nesusipratimų, neįsiklausymo vieniems į kitus kuria situaciją po situacijos, kartais net iki galimos tragedijos. Jautrumo mokantis filmas.
Įdomus pasakojimo būdas, vieną istoriją perteikti iš skirtingų veikėjų perspektyvų. Tai labai aiškiai parodė, kad niekada negalime žinoti pilnos nepažįstamųjų istorijos, tačiau kai tikimės ir manome blogiausia, kartais tai nuveda iki tragedijos. Puikus, nuostabiai gražus ir liūdnas filmas.
Dar vienas puikus Japonų darbas. Įtraukiantis siužetas, neleidžiantis atitraukti minčių nuo filmo. Parodomi skirtingi požiūriai ir veiksmai, kurie atskleidžia filmo grožį. Na ir žinoma, nuostabus muzikos takelis.
Šis filmas turėtų būti privalomas visiem❗️ Visiems būsimiems ir jau esamiems mokytojams, tėvams, politikams. Visiems, kurie bijome akistatos su tiesa😶🌫️, kuri nėra tapati mūsų tiesai. Filmas apie (ne)meilę, (ne)priėmimą, (ne)drąsą... apie mus visus ir kiekvieną atskirai. Neįtikėtino gylio ir subtilumo. Tiesiog puikus. Išsinešiau frazę- kai negali niekam pasakyti kažko, tuomet tai, ko nepasakai, tiesiog išpūsk (arba jau aš pasisakiau, išrašyk, iššok, išsportuok, ištapyk, atrask kaip tai išleisti, subtiliai)...💯
Nu toks nuostabus filmas. Palietė sielą ir dar daugiau. Spalvų paletė nuostabi, muzikos takeliai vienas iš daugelio filmo brangakmenių. Istorija taip sukta apsukta, kad niekada negali nuspėti, kas ir kaip pasisuks. Nežinau, širdis džiaugėsi, kad galėjau filmą išvysti kino salėje. Kas dar nespėjot pažiūrėti - a must.
Tikrai dėmesio vertas filmas su nuostabia Ryuichi Sakamoto muzika. Japonų mokykla, vaikų ir tėvų bei mokytojų santykiai, manipuliacijos, savęs pažinimas, tiesos ir … monstrų paieškos.
Nuo pat pirmų minučių buvau įtraukta į šio filmo pasaulį. Nesupratau kas vyksta, kas yra tas pagrindinis monstras, bandžiau gilintis į kiekvieną, galvoti motyvus, priežastis, kodėl kas kaip elgiasi ir pabaigoje negalėjau nustoti verkti. Nuostabus, gražus, liūdnas, labai stiprų pyktį sukeliantis filmas, apie kurį vis dar galvoju praėjus beveik savaitei po peržiūros. Ir kas gi yra tas monstras? Mano nuomone - Gyvenimas
Penkių žvaigždučių negana įvertinti šį filmą! O muzikai, dar penkių reikėtų! Veikėjai priminė pažįstamus žmones. Viena istorija, bet visų jų išgyvenimai tokie skirtingi. Priminė, kad kiekvienas mes esame savo filmo herojus...
Tikrai labai geras filmas, situaciją parodo iš įvairių veikėjų prizmės. Nors asmeniškai nėra pats geriausias matytas festivalio filmas, bet tikrai įsimintinas ir sukėlė daug minčių.
jautrus, gilus, stebinantis filmas. Daug aktualių temų, pamokančių dalykų. Gaila, kad filmu mėgautis trukdė subtitrų nebuvimas daugelyje vietų. Salėje sumišimas, pakviesti darbuotojai nieko nepadarė. Subtitrų nebuvo tikrai svarbiuose veikėjų dialogų metu..
Labai gražus ir jautrus filmas. patiko ir tikrai rekomenduočiau.Kokia svarbi gyvenime draugystė!!Labai liūdna buvo, kad dalį filmo nebuvo subtitrų. Tikrai liūdna ir daugiau pikta, kai vyksta dialogai, svarbios vietos - o salėje sujudimas, nes nėra vertimo. Pirmas kartas man taip. Nesinorėtų, kad kartotųsi:)
Šimtu ir daugiau procentų sutinku su "Best Screenplay", "Queer palm", "Best Director" apdovanojimais. Jei pažiūrėsite daugiau šio režisieriaus darbų, didžioji dauguma kalba vaikystės ir šeimos temomis. Hirokazu turi jautriai subtilų žvilgsnį į šeimos vertybes ir queer supančias problemas. Atsižvelgia į ugdymo sistemą bei visuomenės taikomas normas, net stigmas..
Filmas patapo vienu geriausių mano gyvenimo sąraše, jis tobulas, tobulas!. Verkiau kaip kūdikis, kiek daug skaisčios šviesos ir skausmo manyje paliko. Dar neesu mačiusi, kad queer tematika būtų atskleista taip žmogiškai, tikiu palies kiekvieną, net ir tuos, kurie nenori leisti, kad kiti paprasčiausiai gyventų. Visi turėtų gauti galimybę būti laimingais.
Labai geras. Ir atkreipsiu dėmesį į tai, kas gal daugumai nėra svarbu, bet mano labai krito į akį - veikėjų būtai ir kabinetai. Labai tikroviški, ta buitinė betvarkė ir pilnos visokių smulkmenų lentynos. Dėl to dar labiau atrodo, kad čia tikri žmonės, kokie supa mus, o ne personažai "iš ekrano".
Neverta ieškoti to (vienintelio?) monstro - jis gali tūnoti bet kuriame mūsų. Kaip kad šioje juostoje - įtarimas krito ne ant vieno herojaus, kol galiausiai suvoki, jog monstriškumo apraiškų galima rasti ne tik žmonėse (gal net kiekviename?) ir jų bendruomenėse (šiuo atveju - mokykloje), bet ir tiesiog gamtos gaivališkume.
Labai džiaugiuosi, kad pamačiau šį filmą. Ypač sujaudino filmo pabaiga: švelni muzika, ryškūs saulės spinduliai po audros ir tolstantis berniukų juokas.
Neįtikėtino gylio ir subtilumo. Tiesiog puikus. Išsinešiau frazę- kai negali niekam pasakyti kažko, tuomet tai, ko nepasakai, tiesiog išpūsk (arba jau aš pasisakiau, išrašyk, iššok, išsportuok, ištapyk, atrask kaip tai išleisti, subtiliai)...💯
Gaila, kad filmu mėgautis trukdė subtitrų nebuvimas daugelyje vietų. Salėje sumišimas, pakviesti darbuotojai nieko nepadarė.
Subtitrų nebuvo tikrai svarbiuose veikėjų dialogų metu..
Stipru!
Filmas patapo vienu geriausių mano gyvenimo sąraše, jis tobulas, tobulas!. Verkiau kaip kūdikis, kiek daug skaisčios šviesos ir skausmo manyje paliko. Dar neesu mačiusi, kad queer tematika būtų atskleista taip žmogiškai, tikiu palies kiekvieną, net ir tuos, kurie nenori leisti, kad kiti paprasčiausiai gyventų. Visi turėtų gauti galimybę būti laimingais.