Geriausias matytas Kino pavasario filmas. Puiki aktoriu vaidyba, nuo pat pirmu minuciu itraukiantis siuzetas. Filmas palieka daug vietos ziurovui kelti klausimus, daryti savo isvadas ir interpretacijas. Tikrai puikus filmas diskusijai.
Po filmo apėmė bejėgystės jausmas, nes akivaizdu, kad pasiekėme tašką, kuomet tikroji tiesa nebesvarbi. Svarbi tik ta, kurią gebi įrodyti. Vėlgi puikioji Sandra Hüller. Nors iš vieno svarbiausių praėjusių metų Europos filmų tikėjausi dar daugiau (pati nežinau ko), bet filmas neabejotinai vertas dėmesio.
Mano šių metų kino pavasario repertuare - geriausias matytas filmas. Likau su mintimi, kad kiek daug mes turime savų įsitikinimų, kurie (gal mums net nenorint) gali apkartinti kitų gyvenimus. Įtraukiantys dialogai, stipri vaidyba, jautrūs klausimai ir gyvenimiški iššūkiai palenkia žiūrovus į savo pusę. Manau visi rastume bent dalelę savęs šiame filme.
Iškart pagauna ir jau kai įtraukia, tai 2,5 valandos tiesiog praskrieja nejučiom. Po peržiūros žiūrovų tarpe diskutuojama, kaip ten iš tiesų - kalta ji ar vis dėlto ne? Bet man labiau rezonavo kitkas - po tos viešos marmalynės žmonėms teks toliau kažkaip tvarkytis su savo gyvenimais ir išgyvenimais, tad ar tikslas (teisybės paieškos) visuomet pateisina priemones (totalų apnuoginimą ir išnarstymą po kaulelį visais įmanomais susijusiais ir nesusijusiais aspektais)?
Turbūt pats paveikiausias mano matytų filmų šįmetiniame festivalyje. Kokia absurdiška gali būti teisinė sistema, suplėšanti, išniekinanti nekaltą žmogų, įlendanti į pačius intymiausius asmens gyvenimo kampelius...
BRAVO. Nors kovoje dėl geriausios aktorės Oskarų kategorijoje pagrindinės pretendentės buvo Lilly Gladstone ir Emma Stone, tačiau Sandra parodė aukštą meistrystę. Persipynę dialogai, ypatingai dėl skirtingų prancūzų ir anglų kalbų, derėjo natūraliai, o turinys pranoko lūkesčius savo gilumu. Čia išskirsčiau vieną momentą, kur vyksta buitinis barnis - šis filmas padarė tai, ko nesugebėjo padaryti "Marriage Story" su Adam Driver ir Scarlett Johansonn. Patikėjau. Atrodo, kad filmo siužetas gan paprastas ir aiškus, tačiau įtampa išlieka iki pat paskutinės filmo sekundės.
Puikus filmas. Įtraukiantis, įdomus. Nuostabi aktorių vaidyba. Gerai supinta detektyvinė istorija ir, manau, labai tikslus, atskleidžiantis esmę ir pagrindinį autorių sumanymą, filmo pavadinimas. Kieno krytis? Talentingos rašytojos ar nelabai sėkmingai kuriančio jos vyro?
Filmas įdomus, profesionali vaidyba. Kadangi pabaiga paliekama nuspręsti pačiam žiūrovui, todėl jaučiasi šioks toks nusivylimas po 2,5 h įtempto tyrimo proceso stebėjimo.
Filmas ilgas, reikalaujantis ypatingo susikaupimo, labiau pavargsite nei aysipalaiduoaite šiame kine, išlaiko dėmesį ir įtampą iki paskutinio momento, ilgi dialogai. Iš šio filmo išmokau, kad reikia laikytis savo tiesos iki pakitinės akimirkos. Nepalūžti, būti kantriai, kovoti, net jei ir visas pasaulis prieš tave.
Filmas tikrai vertas visų gautų apdovanojimų ir liaupsių. Įtraukia ir nepaleidžia iki pat pabaigos, net nepajutau kaip prabėgo tos kelios valandos. Man šis filmas - ne apie tai, ar pagrindinė veikėja kalta ar ne, bet labiau apie tai, kokie sudėtingi ir įvairialypiai iš tiesų yra poros santykiai ir kaip skirtingai jie gali būti vertinami ir pateikiami žiūrint iš šalies.
Įtempta teismo drama, kuri apnuogina dviejų žmonių santuoką nepagailėdama nei vieno šeimos nario. Gaila, pirma filmo pusė kiek ilgai trukdo antrąjai sužibėti.
Žiūrėdama šį filmą nuolat galvojau apie frazę: "Atmintis yra fikcija". Patiko, kaip iš įvairių kampų vartomas ir tampomas jo didenybė - pasakojimas. Atsimenu - pasakoju pasakojimą. Ginu teisme - konstruoju pasakojimą. Teisiu teisme - konstruoju dar kitokį pasakojimą. Kas yra tikrovė, kur prasideda fikcija. Sakau sau tiesą, ar tai dar vieną pasakojimas, kurį sau pasakoju?
Tai yra išskirtinio visais atžvilgiais filmo pavyzdys.Taip pat tai yra pavyzdys, kaip turint viską, ko reikia ir atsisakius visko, kas nebūtina, galima pasiekti įtikinantį rezultatą. Filmas reikalauja susikaupimo ir atidumo, ugdo kantrybę ir empatiją. Išgyvenant filmą suprantama tai, ką suprasti būtina, dviprasmiškai vertinama tai, kas yra pernelyg komplikuota, tačiau nebėra esmė, susitaikoma su tuo, kas nepažinu.
Pradžioje gali pasirodyti, kad tai tiesiog kriminalinė teismo drama, tačiau tai daug daugiau. Nagrinėjimas visas žmogiškumo spektras, santuoka, motinystė, kaltė. Puiki vaidyba, dėmesį prikaustantys dialogai, meistriška režisūra.
Daug komentarų, kurie viską sako teisingai. Eikit į šį filmą! Aktorės vaidyba-wow! Dialogai puikūs, o šuo-kažkas ypatingo😊 beje, man įstrigo D. Filmanavičiūtės pasakymas prieš filmą, kad Prancūzijoje žiūrovai manė, jog moteris nekalta, o JAV, kad kalta.
Tiesa ir melas, sėkmė ir nusivylimas, meilė ir neapykanta, juokas ir pyktis, nekaltumas ir kaltė, ir daug kitų dalykų telpa viename žmoguje ir su tuo jis gyvena kasdien. Bet ateina momentas, kai turi apsispręsti ir pasirinkti. Filmas apie tai, kas svarbu dabar, ką renkuosi šiandien. Labai stiprus filmas.
Galbūt ėjau su per dideliais lūkesčiais, bet filmas mane nuvylė. Tokia puiki erdvė "apgauti" žiūrovą žaidžiant argumentų kovas su jo protu taip ir liko neišnaudota. Labai ištęstas filmas, kuris prailgo ir daug po savęs nepaliko
Labai įdomi istorija - aklas sūnus randa mirusį tėvą, vienintelė įtariamoji - motina. Vis tik, filmas man šiek tiek prailgo... Šįkart istorija pasirodė geresnė nei įgyvendinimas.
Man šių metų “Kino pavasario” atradimas - vokiečių aktorė Sandra Hüller, nominuota Oskarui ir BAFTA už pagrindinį vaidmenį “Kryčio anatomijoje”. (Negavo nei vieno, nors atiduočiau jai visus, kaip ir už antraplanį vaidmenį kitame sukrečiančiame filme - “Interesų zona”.) Šis filmas puikus, tik lieka taip ir neatsakytas klausimas - teisiamoji kalta ar ne? Sako, kad amerikiečiai laiko ją kalta, o europiečių pozicija - ne! Bet čia įdomesnis ne šis atsakymas, o klajojimas po psichologinius labirintus.
Filmas įtraukė nuo pat pirmos minutės ir nepaleido iki pat pabaigos. Viso filmo metu narpliojamas daugiasluoksnis šeimos gyvenimas, kuris sufleruoja, kad paprastų atsakymų į klausimus nėra. Filmo siužetas neša vingiais, priverčia abejoti užsiimta pozicija - teisiamoji kalta ar ne. Čia paliečiama daug su šeima susijusių temų, tačiau ryškiausias išlieka kaltės jausmas ir jo galimos pasekmės.
Filmas sukeliantis daug įvairių jausmų: poros santykiai šeimoje, moters menininkės santykis šeimoje su vyru, vyro menininko santykis šeimoje su moterimi, daug įdomių psichologinių viražų... Labai svarbus ir detektyvinis filmo elementas, kuris taip ir lieka iki galo neiškus, galime interpretuoti kiekvianas savaip. Ir žinoma aktorės Sandros Hüller meistriška aktorystė atimanti žadą. LABAI geras filmas!
Apdovanojimų vertas filmas, gražiai po truputį nagrinėjami poros santykiai, kaip jie gali pasikeisti išikus nepageidaujamoms aplinkybėms. Gerai atskleista ir vaiko perspektyva, minčių dėliojimas.
Visi aktoriai (įskitant šunį) labai gerai vaidino.:) Puikiai nufilmuotas, scenarijus, dialogas – įtikinantys, įtraukintys. Visiškai neprailgsta, pamažu atskleidžiant vis daugiau šeimos gyvenimo portreto detalių.
Vienas geriausių šių metų festivalio filmų. Jeigu norit meistriško scenarijaus, vaidybos (tiek žmonių, tiek šuniuko), kameros darbo – eikit į šitą filmą kuo greičiau.
Neįtikėtinai geras. Yra kažkas tokio apie teismo scenas filmuose. Bendrai filmo tema - perspektyva, kaip skirtingi žmonės mato įvykius, kaip laikas keičia tavo paties požiūrį į tau nutikusį dalyką, kaip visa tai atrodo iš šalies. Dėmesys kreipiamas sūnaus pasauliui, kaip jis viską jaučią ir kaip taikosi su tais jausmais, su nauja perspektyva, kuria pradeda matyti tėvus. Labai įdomu tai matyti. Vaikas ne tik kaip siužeto punktas (nuo jo parodymų priklauso tyrimo eiga ir pabaiga), kaip kartais pasitaiko tokiuose filmuose, bet jam suteikiamas savarankiškumas, gilus vidinis pasaulis.
Nors ir banalu taip rašyti, bet - neįtikėtinai geras filmas. Lengva ranka jam rašyčiau 5/5, o pasižiūrėti raginčiau absoliučiai bet kurį žiūrovą, nepriklausomai nuo jos/jo žanrinių preferencijų. Be to, kam svarbu, visgi tai filmas, kuris laimėjo Oskarą už geriausią originalų scenarijų, tad tai jau savaime pareiškimas.
Kuo ypatingas būtent šis filmas? Kas jame tokio neįprasto? Pirmiausiai turbūt tai, kad tai viena retų teismo dramų (filmai, kuriuose didelė dalis veiksmo vyksta teismo salėje), kurioje ne taip jau lengva pasirinkti pusę. Kryčio anatomijos kūrėjai sugebėjo visus personažus atskleisti per žmogišką pusę, taip pat labai aiškiai atskirti, kur, kiek bei iki kokio lygio vadovaujamės emocijomis ir lengva ranka reiškiame abejones (ypač tam, kas mum neatrodo priimtina). Nors tai pustrečios valandos filmas, jis prabėga lyg valanda. Jame daug niuansų ir detalių, kurias pastebėti žiūrovui tama maloniu iššūkiu.
Įspūdingai atkurti personažai - nuo mamos iki šuns, kuris, taip, filme tampa pilnaverčiu personažu, ne vien keturkoju augintiniu. Iš tikrųjų retas filmas dar ir tuo aspektu, kad jsi ne tik po peržiūros prigeneruoja daug minčių apmąstymams, bet ir stebėtinai maloniai, gerai žiūrisi apskritai. Jis nevargina, lengvai prikausto prie ekrano, verčia tiek raukytis, tiek šypsotis lygiomis dalimis. O jei mokyklose būtų privalomų filmų sąrašai (ne vien literatūros), šis tikrai turėtų būti įtrauktas.
Filmas prikaustys prie ekrano ir nepaleis dėmesio iki pat paskutinės minutės. Nužudymas ar savižudybė? Filmas leis pačiam žiūrovui nuspręsti, kurioje jis pusėje. Po seaso nuaidėjo salės plojimai, o bilietai į šį filmą išpirkti net kino teatro balkonuose - tai pasako viską, ką reikia apie jį žinoti. Jeigu rinksitės tik keletą KP filmų, kuriuos žiūrėsite - būtina įsitraukti šį į sąrašą.
Turiningam vakarui.
Šis filmas puikus, tik lieka taip ir neatsakytas klausimas - teisiamoji kalta ar ne? Sako, kad amerikiečiai laiko ją kalta, o europiečių pozicija - ne! Bet čia įdomesnis ne šis atsakymas, o klajojimas po psichologinius labirintus.
Aplodismentai.
Bendrai filmo tema - perspektyva, kaip skirtingi žmonės mato įvykius, kaip laikas keičia tavo paties požiūrį į tau nutikusį dalyką, kaip visa tai atrodo iš šalies. Dėmesys kreipiamas sūnaus pasauliui, kaip jis viską jaučią ir kaip taikosi su tais jausmais, su nauja perspektyva, kuria pradeda matyti tėvus. Labai įdomu tai matyti. Vaikas ne tik kaip siužeto punktas (nuo jo parodymų priklauso tyrimo eiga ir pabaiga), kaip kartais pasitaiko tokiuose filmuose, bet jam suteikiamas savarankiškumas, gilus vidinis pasaulis.
Kuo ypatingas būtent šis filmas? Kas jame tokio neįprasto? Pirmiausiai turbūt tai, kad tai viena retų teismo dramų (filmai, kuriuose didelė dalis veiksmo vyksta teismo salėje), kurioje ne taip jau lengva pasirinkti pusę. Kryčio anatomijos kūrėjai sugebėjo visus personažus atskleisti per žmogišką pusę, taip pat labai aiškiai atskirti, kur, kiek bei iki kokio lygio vadovaujamės emocijomis ir lengva ranka reiškiame abejones (ypač tam, kas mum neatrodo priimtina). Nors tai pustrečios valandos filmas, jis prabėga lyg valanda. Jame daug niuansų ir detalių, kurias pastebėti žiūrovui tama maloniu iššūkiu.
Įspūdingai atkurti personažai - nuo mamos iki šuns, kuris, taip, filme tampa pilnaverčiu personažu, ne vien keturkoju augintiniu. Iš tikrųjų retas filmas dar ir tuo aspektu, kad jsi ne tik po peržiūros prigeneruoja daug minčių apmąstymams, bet ir stebėtinai maloniai, gerai žiūrisi apskritai. Jis nevargina, lengvai prikausto prie ekrano, verčia tiek raukytis, tiek šypsotis lygiomis dalimis. O jei mokyklose būtų privalomų filmų sąrašai (ne vien literatūros), šis tikrai turėtų būti įtrauktas.
Įdomu susipažinti, nesu mačius daugiau Justine Triet darbų.
Patiko. 8 iš 10.