Daug nemalonių, nejaukių scenų, šiek tiek per ilgas, ištemptas. Bet kartu priverčiantis susimąstyti.

Gan nemalonus, sunkus žiūrėti filmas

Vienas blogiausių Kino pavasaryje matytų filmų - be proto ištęstas su keistais psichodeliniais intarpais. Pati filmo idėja tikrai verta kino ekranų, bet jos realizavimas labai prastas.

Sudėtingas temas nagrinėjantis ir stiprias emocijas keliantis filmas, skatinantis apmąstyti socialinius ir kultūrinius aspektus.

Kartą viena mano labai šauni draugė, išties nuo ankstyvos jaunystės mylinti Gruziją visa širdimi, eilinį kartą grįžusi iš įspūdingo apsilankymo šioje prieštaringoje šalyje, itin karštai mėgino įtikinti visą naktį įspūdžių besiklausančią draugiją, kad vyrai ten – tiesiog nuostabūs, o moterys – beviltiškai nykios. Kai neapsikentusi mėginau prieštarauti, išgirdau argumentą: tu ten nebuvai, todėl nieko nesupranti. Bet, man regis, šis labai sunkus, netgi drastiškas ir gerokai neišbalansuotas filmas akivaizdžiai atskleidžia, viena vertus, nuo seno šioje šalyje (o ir ne tik joje) įsigalėjusį lyčių santykių nelygiateisiškumą, antra vertus, lėto(ko)ką, tačiau nenumaldomą moterų sąmonėjimą :)

Jei kas nors nori sužinoti, koks jausmas turėti derealizaciją - šito filmo kinematografija jums

Įtemptas ir nepatogus. Baigus žiūrėti, jaučiau tik pyktį ir neviltį. Patiko, kaip buvo perteikta pagrindinės veikėjos vidinė kova. Būtina pamatyti.

Filmas pasirodė ištęstas, todėl vietomis nuobodokas.

Čia toks į kompaniją su programoje esančiais dokumentiniais BLACK BOX DIARIES ir ne vienos kolegės rekomenduotu WITCHES, iš dalies ir su VERMIGLIO. Vis „progresuojant“ visuomenei, labiau man yra pikta, kad didelė dalis moterų turi kentėti tokius absurdus, kaip kaltė ir gėda dėl nėštumo ar jo nutraukimo ar pogimdyvinės depresijos. Režisierė Déa Kulumbegashvili meistriškai kuria įtampą ir, lukštendama pagrindinės herojės, laisvu nuo darbo metu po kaimus važinėjančios ginekologės portretą žaidžia žiūrovų jausmais.